Bukas ir dar bukesnis

Gyveno kartą dvi sesutės amerikietės. Viktorija (Shannyn Sossamon) buvo labai nervinga ir nepasitikėjo savimi. Ji gėrė daug raminamųjų. Tada Paryžiaus Sorbonos universitete studijuojanti Karolina (Pink) nusprendė pakviesti sesutę pas save ir padaryti viską, kad ši pakeistų požiūrį į gyvenimą. Paryžius pasitiko Viktoriją nesvetingai – ją aplojo pasieniečių šuo, o patys pasieniečiai pasišaipė iš Viktorijos vaistų ir to, kad ji nesupranta prancūziškai. Karolina iškart ėmėsi grūdinti sesutę: paaiškino, kad namas, kuriame gyvena, yra pigus, nes kažkada čia siautėjęs žudikas maniakas išžudė visus kaimynus, bute Viktoriją išgąsdino kaukėtas Karolinos draugas, o paskui jos išsirengė į vakarėlį, vykstantį po žeme – katakombose tarp milijonų senų griaučių. Po žeme Karolinos draugai pavaišino tablečių prisigėrusią Viktoriją absentu ir papasakojo apie čia siautėjantį žudiką, juodosios madonos kulto išpažintoją, prisidengusį ožio odos kauke. Tada merginos ėmė ir staiga pasiklydo... Likusi vienut vienutėlė Viktorija išsigando ir ėmė bėgti nuo ją besivaikančios pabaisos. Pabaisa (ar tiesiog merginos viduje tūnanti baimė) vaikėsi Viktoriją visą likusį filmą (maždaug 90 min.). Tik pabaigoje, po gana netikėtos, nors ir numanomos atomazgos, atsirado galimybė Viktorijai, o kartu ir žiūrovams, pakilti atgal į Paryžiaus gatves. Taip sakant, įkvėpti gryno oro.

Filmo „Katakombos“ („Catacombs“, JAV, 2006) režisieriai Tomas Cockeris ir Davidas Elliotas (sako, jie susiję su garsiuoju „Pjūklu“) išnaudojo visas galimybes išgąsdinti vargšę merginą, o kartu ir klaustrofobijos, agarofobijos, arachnofobijos bei tamsos ir dar kitokių baimių kamuojamus žiūrovus, žinoma, jei jie nėra mazochistai. Minimaliomis sąnaudomis – viena Rumunijoje pastatyta požemių dekoracija ir keli „dogmiškai“ nufilmuoti turistiniai Paryžiaus vaizdai – jie akivaizdžiai pasišaipė iš tokio žmogiško noro saugiai sėdint kino teatro kėdėje išgyventi baimę, o vėliau pajusti pasitenkinimą, kad viskas atsitiko ne tau, o kažkam kitam. Juk siaubo filmas veikia terapiškai tarsi koks košmaras, nes atsibundi tą akimirką, kai sapne išgirsti, jog esi miręs. Tačiau principas „maksimumas baimės viename seanse“ šiame filme nepasiteisina, nes autoriams aiškiai pristigo sveikos logikos: koks žiūrovas patikės Viktorija besivaikančia pabaisa, kai prieš tai matė ją saujomis geriant vaistus ir absentą? Jau greičiau jis patikės seserų neapykanta, kuri filme tiesiog pasiekia apogėjų.

Tačiau režisieriai tol suka ratus po katakombas, kol visi Viktorijos išgyvenimai, klyksmai ir dejonės ima erzinti monotoniškumu, o aklinai tamsūs, vienodi kadrai priverčia žiovauti. Drįsčiau paprieštarauti režisieriams, kad žiūrovai nėra tokie, kaip kartais juos įsivaizduoja filmų kūrėjai. Žiūrovai vis dar pasigenda (nors šių dienų kinas juos sėkmingai stengiasi nuo to atpratinti) psichologijos, personažų, sugebančių patirti skirtingus jausmus, išradingesnių situacijų ir dekoracijų. Bet svarbiausia, jie vis dar laukia iš filmo tam tikrų prasmių, ir net, atsiprašau, minčių, kurios privers patikėti, kad kino teatre praleistas laikas buvo skirtas ne tik spragintiems kukurūzams suvalgyti.

Kai kurie žiūrovai net yra patyrę, kad filmo sukeltas siaubas gali paskatinti atrasti tai, ko prieš tai jie apie save nežinojo. Visa tai puikiai suprato didysis Alfredas Hitchcockas. Tai, ką „Katakombų“ žiūrovai patyrė ir sužinojo per 100 minučių, jis būtų atskleidęs per kelias ir nebūtų gainiojęs vienos vargšės neurotikės beveik dvi valandas požemio labirintais. Bukas žiūrovų gąsdinimas po šimto minučių bus tik bukesnis. Filmas apie nieką netaps kuo nors kitu. Ir čia ne tik meistriškumo, bet ir intelekto klausimas. Juk svarbiausia, kad režisierius turėtų ką pasakyti. Jei to nebus, net septyni milijonai Paryžiaus katakombose saugomų griaučių jam nepadės.