Peliukų kerštas

Robert’as Bressonas su filmo „Nuteistasis mirti pabėgo“ aktoriais Charles’iu Le Clainche’u ir Franēois Leterier

Ar pamenate animacinį filmą apie du piktus peliukus? Aš juos prisiminiau šį pirmadienį pradėjęs žiūrėti per LNK bene visą vasarą reklamuotą naują laidą „Super L.T. Skandalų šou“. Laidos vedėjų Violetos Blėdienės ir Jogailos Morkūno veidai, mimika, kalbėjimo maniera visai nepriminė gyvų žmonių. Jie švelniai tariant, taip tiksliai reprezentavo tipiškus idealius naujuosius lietuvius, kad ekrane atsirado ne žmonės, o pagal nemirtingojo Gogolio principus sukurti personažai. Beje, tai nėra nauja tendencija, tiesiog dabar tai jau tapo masine Lietuvos televizijų epidemija. Vedėjai vis labiau primena animacinius, komiksų, virtualių žaidimų ir pan. personažus.

Tačiau grįžkime prie mūsų avinų. Net „Super L.T. Skandalų šou“ vedėjų pyktis, kad du estrados dainininkai neįsileido laidos filmuoti į savo vestuves, atrodė komiškas. Skandalų specialistus erzino ir išsinuomota nuotakos suknelė (matyt, pagal naujųjų lietuvių garbės kodeksą reikia pirkti suknelę vienai dienai už milijonus arba ją siūdintis pas Statkevičių), ir nekalbūs svečiai, ir apskritai viskas. Gal todėl kaip tikri peliukai vedėjai nuolat vadino jaunuosius katinais ir, manau, iš visos širdies pasistengė jiems apkartinti ypatingą dieną. Tačiau jų kerštas toks niekingas ir menkas. Kuo jį paaiškinti? Matyt, ne plačiai išreklamuota laidos koncepcija, bet nuodingu tvaiku, kuriuo, kiek teko skaityti populiarioje žiniasklaidoje, prisieina kvėpuoti madingame Vilniaus dangoraižyje apsigyvenusiems laidos vedėjams. Gal todėl ir nebeužteko kantrybės sulaukti plačiai drabužių spintą „Super L.T.“ atvėrusios Laimos Paksienės. Atvirai sakant, labiau domina spintose slepiami skeletai ir šiek tiek protingesni personažai.

Tokių nepristigs keliuose šios savaitės filmuose. Pirmiausia, tai, žinoma, geriausias filmas apie Betmeną – 1989 m. Timo Burtono sukurta stilinga fantazija „Betmenas“ (LNK, 8 d. 10.35). Režisierius prisodrino niūrią filmo atmosferą stilingų vokiečių ekspresionizmo, film noir reminiscencijų, o Michaelas Keatonas, Jackas Nicholsonas ir Kim Basinger itin vykusiai popierinius komiksų personažus pavertė gyvais žmonėmis.

„Matricos“ triumfo išvakarėse, 1999-aisiais, broliai Andy ir Larry Wachovskiai sukūrė savo pirmą vaidybinį filmą „Ryšys“ (LNK, 13 d. 22.30). Tai stilingas neonoir trileris, jo vizualumo principus bei spalvų schemas autoriai vėliau išplėtojo „Matricoje“. Filmo herojės – dvi protingos ir aistringos moterys. Violeta (Jennifer Tilly) gyvena su psichopatu Cezariu (Joe Pantaliano), kuris plauna mafijos pinigus. Korkė (Gina Gershon) yra iš kalėjimo paleista apgavikė. Violetą traukia seksualioji Korkė, o šią domina ir galimybė pasisavinti 2 milijonus mafijos dolerių...

Režisierius Oxide’as Pang’as išgarsėjo daug mėgdžiojimų sulaukusiu siaubo filmu „Akis“. BTV (8 d. 23.10) parodys jo 2003 m. sukurtą filmą „Teseraktas – keturmatis kubas“. Tai – Alexo Garlando („Paplūdimys“) romano ekranizacija, kurios pagrindiniai herojai yra narkotikų dileris Šonas (visada įdomus Jonathanas Rhys-Meyersas) ir dokumentinių filmų autorė Roza (Saskia Reeves). Jie susitinka įtartiname Bankoko viešbutyje, kur šmėkščioja (tikrovėje ir prisiminimuose) mafijos bosas, moterų žudikas, keistas psichiatras.

Žaviuosi šunų intelektiniais sugebėjimais, kažkur net skaičiau, kad pastaraisiais dešimtmečiais jie pastebimai išaugo, todėl mielai pasižiūrėsiu Johno Whitese’o 2001 m. filmą „Margi, pirmyn!“ (LNK, 9 d. 20.30). Jo herojus yra buldogas, kurį FTB agentas ištreniravo ieškoti narkotikų. Tačiau šuo atsidūrė pas tokį Gordoną (David Arquette), kuris nori patikti vienišai motinai Stefani ir jos sūneliui.

Pastaraisiais metais atsirado tiek šokių gerbėjų, kad aš su sava pramoginių šokių fobija jaučiuosi visiškai vienišas. Tiesa, LTV reklama, esą lietuviai šokėjai nustebins „Euroviziją“ lietuvišku humoru ir lietuvišku elegantiškumu, labai prajuokino. Kaip galima nustebinti tuo, kas gamtoje apskritai neegzistuoja? Šokių gerbėjams pirmiausia ir rekomenduočiau žavų britų režisieriaus ir scenaristo Davido Kane’o filmą „Prisiekę romantika“ (BTV, 11 d. 21.25), mat viena filmo herojų pora susitiko salsos klube. Filmo herojai – šių dienų Londono gyventojai: trys vyrai, trys moterys ir graikų choro funkcijas atliekantys du taksistai. Kiekviena pora, jos problemos ir svajonės, kalbos apie seksą – lengvai atpažįstami. Kartais to visiškai pakanka, kad pasijustum ne toks vienišas ir pavargęs priešais savaitgalio televizorių.

LTV trečiadienį (12 d. 23.15) vėl prisimins klasikinio kino gerbėjus. „Elito kinas“ žada trijų Robert’o Bressono filmų retrospektyvą. Pirmasis – 1956 m. sukurtas „Nuteistasis mirti pabėgo“. Bressonas (1901–1999) paveikė visą kino raidą, jo kūrybą itin vertino Naujosios bangos kūrėjai, Andrejus Tarkovskis. Iš pradžių Bressonas nesirengė tapti kinematografininku: įgijęs solidų literatūrinį ir filosofinį išsilavinimą, jis pasirinko dailę. Tačiau netrukus tapo René Clairo asistentu, rašė filmų dialogus, 1934 m. debiutavo kaip scenaristas. Karo metais jis tarnavo armijoje, pateko į vokiečių nelaisvę, kur praleido pusantrų metų. Grįžęs Prancūzijon, 1943 m. jis debiutavo ir kaip režisierius. Filmas apie vienuoles, suteikiančias prieglobstį išniekintoms moterims, „Nuodėmės angelai“ sulaukė milžiniškos sėkmės.

Bressono filmai visada pasižymėjo formos asketizmu. 1945 m. sukurtas filmas „Bulonės miškelio damos“ tapo paskutiniu Bressono filmu, kuriame vaidino profesionalūs aktoriai. Nuo tada jis rinkosi neprofesionalus, kuriuos vadino „modeliais“. Po 1950 m. sukurto „Kaimo kunigo dienoraščio“ Bressono asketizmas vis labiau virto minimalizmu, iš filmų išnyko nesvarbios detalės, akcentai vis dažniau perkelti į garso takelį, režisierius apskritai neigė išraiškingą vaizdą. Be abejo, tai nesukėlė žiūrovų entuziazmo, bet kritikai Bressoną įvertino, pavadindami vienu didžiausių visų laikų kino kūrėju.

Filmo „Nuteistasis mirti pabėgo“ pagrindas – 1954 m. spaudoje paskelbti André Devigny prisiminimai. 1943 m. vasarą gestapo nuteistas mirti Pasipriešinimo kovotojas Devigny pabėgo iš itin saugomo Liono kalėjimo vienutės. Ši istorija Bressonui tapo pretekstu sukurti žmogaus intelektą ir jo laisvės troškimą šlovinantį filmą. Režisierius pakeitė herojaus pavardę, jam rūpėjo ne konkretus charakteris, bet žmogus ir jo laisvė apskritai. Bressonui visada buvo svarbu atskleisti neribotas kino galimybes įdėmiai stebėti žmogų, perteikti sunkiausiai įvardijamus, svarbiausius dalykus. Šiame filme režisierius visiškai atsisakė psichikos vizualizavimo metodų. Pasak André Bazino, jis koncentravosi į egzistencijos fiziologiją. Be abejo, toks metodas pasiteisina tik išskirtiniais atvejais. Todėl „Nuteistasis mirti pabėgo“ ir yra šedevras. Herojus įrodo savo žmogiškumą. Tamsoje jo laukianti laisvė yra atpildas už valią pasiekti tikslą.

Jūsų – Jonas Ūbis