Nematomos bendruomenės

Drąsa – kalbėti, aistra – gyventi. Sudarytoja Margarita Jankauskaitė. Vilnius, Lygių galimybių plėtros centras, 2007, 196 p.

„Drąsa – kalbėti, aistra – gyventi“ – tai asmeninių istorijų rinkinys, atveriantis nematomą Lietuvos lesbiečių bendruomenę. Dvidešimt penkios drąsios ir kūrybingos moterys, trokštančios būti savimi, dalijasi savo patirtimi apie gyvenimą Lietuvoje. Šiuos interviu surinko ir asmenines patirtis dokumentavo bei rinkinį sudarė ir išleido Lygių galimybių plėtros centras. Ši knyga apie tai, kaip „būti, mylėti ir išlikti savimi homofobiškoje visuomenėje“, – teigia pratarmėje sudarytojos. Labai svarbu, kad tai ne šiaip knyga apie lesbietes, biseksualus ar transseksualus – žodis suteiktas patiems subjektams. Rinkinys atskleidžia atstumtųjų asmenų patirtis, o jų autentiškas balsas mažina atskirtį jau vien todėl, kad tai nebėra tylintys ir pasyvūs subjektai. Kaip įvade teigia Ieva Dilytė, būti matomam viešajame diskurse yra „esminis ir politinis klausimas“. Šiuo atveju prabilę subjektai, įsileisdami skaitytojus į savo išgyvenimus, pradeda dialogą su heteronormatyvine visuomene ir kvestionuoja primityvias tapatybių sampratas.

Subtilus knygos dizainas ir paprasta, autentiška subjektų kalba įtaigiai veikia skaitytoją, ką jau kalbėti apie politinę tokio rinkinio reikšmę ir savalaikiškumą radikalių homofobijos apraiškų kontekste. Rinkinio visuomeninės svarbos neįmanoma pervertinti. „Drąsa – kalbėti, aistra – gyventi“ yra svarbus įkvėpimo šaltinis ne tik dar neatsivertusiems atstumtiesiems, bet ir socialinių mokslų tyrinėtojams bei XXI amžiaus istorikams.

Atvertusi šią knygą iš pradžių skeptiškai žvelgiau į nedidelius pasakojimų fragmentus. Labiau įprasta matyti vientisus, chronologiškai sugrupuotus interviu. Tačiau logiškai sudėlioti pasakojimų ir intymių atsivėrimų fragmentai yra paveikūs ne tik stilistiškai. Jie destabilizuoja ne tik tipinį linijinį pasakojimo naratyvą, bet ir „universalų“ nūdienos istorijos metanaratyvą. Asmeninės patirtys suskaido dominuojantį heteronormatyvios visuomenės paveikslą sėkmingiau, nei tą padarytų tradicinis istorinis diskursas. Anot Dipesho Chakrabarty, tiek šiandiena, tiek istorija visuomet yra tik fragmentiška, o kiekvienas bandymas pateikti visumą neišvengiamai yra ribotas, tad sąmoningai pasirinktas pasakojimų fragmentiškumas, o ne tikslas aprašyti kitokią bendruomenę, yra didelis šio rinkinio privalumas.

„Drąsa – kalbėti, aistra – gyventi“ paneigia populiarius stereotipus apie vyriškas, lengvai išoriškai atpažįstamas, nekenčiančias vyrų lesbietės. „Mes mylime vyrus, tik nenorime su jais miegoti“, – tvirtina Nora. Panašiai svarsto Nomeda: „Negaliu išskirti vyrų ir moterų, kadangi yra tiek švelnių vyrų, tiek šiurkščių moterų. Kartais moterys sugeba įskaudinti baisiau negu vyrai.“ Moterų pasakojimai kvestionuoja lyčių stereotipus. Jas jaudina moterų įvaizdis spaudoje, moters redukavimas iki reprodukcinės funkcijos. Vienos tvirtina patyrusios diskriminaciją kaip moterys ir pasigenda feminizmo Lietuvoje, kitoms atrodo lyg ir natūralu, kad moteris turi dirbti dvigubai, norėdama pasiekti tą patį, kaip ir vyras.

Akivaizdu, kad pasakotojoms lesbietiška tapatybė yra tik viena iš galimo tapatybių repertuaro. Jos kartu yra moterys, motinos, darbuotojos, studentės, dukros ir Lietuvos pilietės. „Esu moteris – ir lesbietė, ir studentė, ir pilietė“, – taip save apibūdina Nora. Mylinčios, dirbančios, keliaujančios, lipančios karjeros laiptais, liūdinčios atveria mums savo gyvenimus. Jos nesitapatina su aukomis ir neverkšlena.

Atsivėrimo įtampos yra kertinė kiekvienos asmeninės istorijos dalis. „Pamažu grįžau ten, nuo kur ir pradėjau – į tylėjimą“, – sako Aušra, kuriai atvirumas yra „laimių laimė“. Jos nerimauja ne tiek dėl savęs. Šioms moterims užtenka stiprybės kalbėti ir atsilaikyti. Jos labiau jaudinasi dėl savo artimųjų – vaikų, tėvų, senelių asmeninių gyvenimų, nes jiems reikia gyventi homofobiškoje visuomenėje. Didžiosios daugumos draugai žino apie homoseksualumą. Tylint galima išvengti diskriminacijos, nes kitaip tektų sumokėti labai didelę, nepakeliamą kainą už viešą atvirumą. Atsivėrusios lesbietės geriausiu atveju gali būti atviros tik privačioje erdvėje, tuo tarpu viešumoje yra priverstos žaisti pagal heteronormatyvios visuomenės reikalavimus ir neperžengti dominuojančių elgesio normų.

I. Bernotaitės nuotr.

Asmeninės patirtys atskleidžia įtampas tarp laisvų subjektų ir disciplinuotos, represyvinės visuomenės. Tokios istorijos, pasak amerikiečių antropologės Elizabeth Povinelli, apnuogina demokratinėmis save laikančias visuomenes, visapusiškai skatinančias asmens laisvę ir raišką, bet kartu represuojančias tai, kas netelpa į heteronormatyvinius rėmus. Šis paradoksas yra giliai persmelkęs modernaus gyvenimo struktūras. Lietuvoje tai itin akivaizdu – pirmiausia todėl, kad ilgą laiką daugelis saviraiškos bei tapatybės tipų buvo represuotos. Liberalios demokratijos paradoksas dar yra ganėtinai naujas ir jam stinga intelektualios refleksijos. Tikėjimo, judėjimo, žodžio laisvės tik iš dalies palietė intymias praktikas ir seksualines tapatybes.

Pasakotojos mini aplinkinių norą „pagydyti“, suformuoti heteronormatyvinį subjektą. „Normalumo“ konstruktas įvairiais aspektais iškyla pasakotojų naratyvuose. „Kas yra tas „kaip turi būti“?“, – klausia Laura. „Normalios“ vaikystės fragmentai dominuoja daugelyje pasakojimų, trindami ribas tarp įsivaizduojamų deviacijų. Dalis pasakotojų bandė tapti „normaliomis“, slopindamos save bei įgyvendindamos tradicinės šeimos projektus.

Asmeninės istorijos fiksuoja, kaip meilė, seksualumas, intymumas sutampa su dominuojančiais galios diskursais. Rinkinyje esančios istorijos suaižo binarinę „kito“ ir „savęs“ atskirtį. Jos atskleidžia sudėtingą socialinių santykių tinklą, parodo, kaip intymios praktikos susijusios su politine ekonomija, giminės, šeimos, vertybinėmis sistemomis. Viena vertus, asmeninės istorijos, ilgos tylos, komplikuoti atsivėrimai parodo, kaip heteroseksualios disciplinos visuomenėje paklusimas gali būti suvokiamas kaip laisvė. Kita vertus, šios istorijos liudija išgyvenimo bei pasipriešinimo strategijas gyvenant visuomenėje, kur dominuoja intymios heteroseksualios poros. Atsivėrimo įtampos, įtarūs žvilgsniai, homofobiški komentarai – tai tik dalis to, ką tenka išgyventi šioms drąsioms moterims. „Bet kokias normas iškelti aukščiau gyvenimo yra šiek tiek pavojinga“, – mąsto Laura. Šiame kontekste homoseksualių subjektų kalbėjimas yra vertinga etiškos laisvės praktikos išraiška. Kitaip tariant, pasakotojų refleksijos yra sąmoningos – tai jautriai apmąstytų asmeninių ir visuomeninių santykių rezultatas.

Antropologiškai įdomu, kad istorijų subjektai priklauso daugmaž vienai kartai, nėra vyresnių nei trisdešimt penkerių metų pasakotojų. Lieka neaišku, ar į lesbiečių bendruomenę susibūrė daugiausia jaunesnės kartos moterys, ar tiesiog tik jos sutiko duoti interviu. Vis dėlto svarbiausia, kad jaunoji karta yra drąsesnė ir socialesnė. Tai labai iškalbingas faktas, suteikiantis vilčių ir, tikiuosi, signalizuojantis apie bręstančius pokyčius, naujas socialinio gyvenimo konfigūracijas, kurių dar nepajėgia perskaityti politikos isteblišmentas. Kartos konstruktas yra įdomus riboženklis – gal iš tiesų verta pradėti periodizuoti istoriją kartomis, o ne remiantis politiniais įvykiais valstybės gyvenime? „Kita karta bus tolerantiškesnė“, – optimistiškai tikisi Zita. Tikėjimas kita karta labai stiprus ir viltingas, kaip ir pati knyga „Drąsa – kalbėti, aistra – gyventi“.

Rima Praspaliauskienė