Lietuvos muzikologai Ciuricho kongrese

Rūta Goštautienė

Lygiai prieš 80 metų Bazelyje buvo įkurta Tarptautinė muzikologų draugija (IMS) – viena solidžiausių tokio tipo organizacijų. Kas metai jos veikla intensyvėjo, o narių gretos augo (tarp jų yra ir Lietuvos kompozitorių sąjunga). Šiandien ši draugija priklauso Tarptautinei filosofijos ir humanitarinių mokslų tarybai (Conseil International de la Philosophie et des Sciences Humaines), taip pat UNESCO organizacijai. Jos pagrindinis tikslas – spartinti muzikologijos raidą tarptautinio bendradarbiavimo kontekste. Kartą per penkerius metus IMS rengia kongresą vis kitame pasaulio mieste, į jį suvažiuoja muzikologai iš visų kontinentų. Šiais metais liepos 10–15 d. toks kongresas vyko Ciuriche. Jame dalyvavo ir šeši lietuvių muzikologai: Gražina Daunoravičienė, Rūta Goštautienė, Vita Gruodytė (gyvenanti Prancūzijoje), Audronė Žiūraitytė iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Darius Kučinskas iš Kauno technologijos universiteto ir šio straipsnelio autorė iš Klaipėdos universiteto. Tai buvo pati gausiausia muzikologų grupė iš Baltijos šalių, kurią vienas kongreso organizatorių pavadino „galinga komanda“.

Pagrindinė Ciuricho kongreso tema „Perėjimai“ („Passagen“, arba „Transition“) į Šveicariją priviliojo 829 dalyvius – muzikologus ir muzikos bibliotekų atstovus. Jų būtų buvę ir daugiau, bet išankstinė pranešimų tezių atranka ne visiems norintiems suteikė šią galimybę. Kongresas vyko erdviame Ciuricho universitete, jame galėjo sutilpti apie 1000 renginio dalyvių. Oficialus jo atidarymas buvo surengtas miesto salėje (Tonhalle). Jo pradžioje pasisakė svarbiausi renginio organizatoriai bei globėjai – Ciuricho universiteto rektorius Hansas Wederis, miesto meras Elmaras Ledergerberis, IMS prezidentas Davidas Fallowsas, programinės dalies pirmininkas Ulrichas Konradas ir Ciuricho universiteto Muzikologijos instituto vadovas Laurenzas Lüttekenas. Atidarymo ceremoniją vainikavo Ciuricho simfoninio orkestro koncertas. Diriguojant Heizui Holligerui, pirmoje dalyje skambėjo XX a. muzika – Arthuro Honeggerio, Ericho Schmido ir paties dirigento kūriniai, o antroje – Roberto Schumanno Simfonija Nr. 4.

Kongreso darbas vyko daugelyje sekcijų. Jose buvo analizuojama įvairių istorinių periodų bei šalių muzika, muzikos ryšiai su filosofinėmis idėjomis, muzikos teorijos, estetikos ir komponavimo klausimai, žanrų ir formų, centro ir periferijos santykiai. Vyko net atskiriems kompozitoriams (L. van Beethovenui, I. Stravinskiui, A. Schönbergui) skirtos studijos. Lietuvių muzikologai įvairios tematikos pranešimus skaitė skirtingose sekcijose ir skirtingomis dienomis. Tad daug daugiau klausytojų galėjo išgirsti informaciją apie Lietuvos muzikos praeitį bei dabartį.

D. Kučinskas dalijosi mintimis apie M.K. Čiurlionio muzikos bei dailės kalbą ir sulaukė britų muzikologo Georgo Kennaway, itin besidominčio lietuvių muzikine kultūra, dėmesio. A. Žiūraitytė kalbėjo apie biblinius ir muzikinius „mitus“ Onutės Narbutaitės kūryboje. Nuskambėję šios kompozitorės kūrinių fragmentai privertė auditoriją suklusti. G. Daunoravičienė išvedė paraleles tarp vieno moderniausių nūdienos lietuvių kompozitoriaus Ryčio Mažulio ir XVI a. kūrėjo Orlando di Lasso kūrybos. Ši muzikologė, Lietuvoje garsėjanti kaip itin gera visų istorinių epochų muzikos kalbos žinovė, iš karto gavo pasiūlymą spausdinti savo pranešimą užsienio mokslinėje spaudoje. Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologijos sekcijos pirmininkė R. Goštautienė perskaitė pranešimą „Technologinis didingumas: DJ Spooky dekonstruoja Adorno ir Deleuze’ą“. Jame buvo analizuojama, kaip šiuolaikinėje technologinėje muzikoje reviduojamos XX a. naujosios muzikos ideologijos, filosofiniai senųjų ir naujųjų muzikos utopijų ryšiai. V. Gruodytė prancūzų kalba pasidalijo keliais pamąstymais apie periferinius kompozitorius. D. Petrauskaitė pasakojo apie lietuviškus pėdsakus žymių užsienio kompozitorių gyvenime bei kūryboje. Pastarosios daugiausia klausėsi Korėjos bei Japonijos muzikologai, kuriems, kaip paaiškėjo, Baltijos šalys dar tebėra terra incognita. Visi lietuvių pranešėjai buvo įdėmiai išklausyti ir apiberti klausimais. Galima sakyti, kad jie atliko ne tik profesinę, bet ir tautinę misiją – pristatė Lietuvą kaip senos muzikinės kultūros šalį, šiandien turinčią didžiulį kūrybinį potencialą.

Audronė Žiūraitytė, Laurenz Lütteken, Danutė Petrauskaitė

Kongreso darbotvarkė buvo intensyvi. Pertraukų metu ir po pranešimų vyko koncertai, ekskursijos. Svečiai turėjo galimybę pasiklausyti įvairių žanrų muzikos, susipažinti su muzikiniu Ciurichu ir pasekti Richardo Wagnerio, gyvenusio šiame mieste, pėdsakais. Ekskursijas vedė Ciuricho universiteto Muzikologijos instituto auklėtinės, ypač kruopščiai atrinkusios informacinę medžiagą ir vaizdžiai ją pateikusios. Priešpaskutinė kongreso diena buvo skirta tolimesnėms išvykoms. Svečiai iš anksto galėjo pasirinkti, kur jie nori keliauti – į Bazelį, Berną, Blonay, Einsiedelną, Luganą ar Liucerną. Lietuvių grupė pasirinko pastarąjį miestelį, garsėjantį savo nuostabia gamta (prisiminkime Maironio eilėraštį „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“) ir pasaulinės reikšmės muzikos festivaliais. Kelionė laivu po smaragdo spalvos ežerą, Arnoldo Schönbergo muzikos koncertas-projektas „Eskizai“ Dreilindeno konservatorijoje, pažintis su vienu moderniausių statinių kompleksu KKL, kur vyksta svarbiausi Liucernos kultūriniai renginiai, apsilankymas Richardo Wagnerio name-muziejuje Tribschene paliko neišdildomus įspūdžius. Juos dar labiau sustiprino kelionė į Sörenbergo kalnus, padengtus snieguotomis keteromis ir žalio aksomo kloniais, aidinčiais nuo besiganančių galvijų varpelių gausmo. Šią išvyką organizavo Bazelyje gyvenantys lietuviai – Saulius ir Irena Žukliai, už ką jiems ypač dėkoja G. Daunoravičienė ir šių eilučių autorė (mat kiti lietuviai dėl įvairių priežasčių negalėjo vykti į šią kelionę).

Paskutinę kongreso dieną dar buvo skaitomi pranešimai, virė diskusijos. Uždarymo ceremonijoje tvyrojo draugiška atmosfera, nes dauguma muzikologų jau buvo susipažinę. Tad liko tik pasikeisti adresais ir numatyti bendradarbiavimo gaires. O galimybių bendradarbiauti yra išties nemažai – įvairios šalys bei organizacijos reklamavo muzikologijai skirtus žurnalus, kviesdamos rašyti ir apie lietuvių muziką. Kongreso metu vyko ir muzikos leidyklų paroda-pardavimas, todėl renginys tapo naujausių muzikologinių idėjų – dar tvyrančių ore ir jau įgyvendintų – sklaidos centru. Verta buvo važiuoti, kad pamatytume, išgirstume, palygintume, apibendrintume, suvoktume, ką daro kiti ir ką darome mes, kad nesijaustume atitrūkę bei užmiršti ir įsiterptume į bendrą pasaulinės muzikos kontekstą.