Jonas & Kaido – (ne) laukta jungtis

Jonas Gasiūnas. „Anatomijos pamoka“. 2007 m.

Man gėda. Visuomet mėginau uždrausti sau mąstyti stereotipais. Tačiau turiu jų daugybę, ir vienas jų visu gražumu išsikerojo žiūrint į Jono Gasiūno ir Kaido Ole’s kūrinius parodoje „Vartų“ galerijoje. Viena gėdingiausių klaidų buvo nuspręsti, kad J. Gasiūnas kuria itin intuityviai, o K. Ole – mechaniškai. Atlikimo painiojimas su kūryba tvirtai užkirto kelią platesnėms interpretacijoms. Preciziškai ir švariai atlikti K. Ole’s darbai nenulemia šalto ir mašinalaus kūrybinio proceso. Šitaip juos nutapyti reikia kur kas daugiau emocinių pastangų ir fanatiško atsidavimo, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Žinoma, impulsyvaus macho gesto, vedamo paslaptingų aukštesniųjų jėgų, K. Ole’s kūryboje nėra, tačiau gryna, natūrali, tobula jo tapyba išlaiko žmogišką paklaidą. Pačios tapybos technikos prigimtis priešinasi racionaliam, nepriekaištingam „spalvinimui“, todėl nuolatinė menininko kova su pasirinkta technika emocionaliai papildo kūrinius. K. Ole’s drobėse „tikros“ emocijos – agresija, skausmas, netektis – neutralizuojamos paradoksais: susiduriančios mašinos ar degantis namas yra tik popieriniai maketai, iš nugnaibomų pirštų nesisunkia kraujas, visa siena garsiakalbių užsispyrėliškai tyli.

Žinodami faktą, kad menininkas kelerius metus studijavo dizainą Estijos valstybiniame meno institute, daugelis įžvelgia didžiulę dizaino taisyklių įtaką jo darbuose. Pats K. Ole šias įžvalgas vadina šablonu, nors, kalbėdamas apie darbų kūrimą, pats vartoja „konstravimo“ terminą. Tačiau šis terminas veikiau nusako kūrybos metodą – materializuoti idėją konkrečiomis formomis. Forma čia eina pirma turinio, kadangi „paveikslas yra tarsi gyvenimo modelis“, teigia K. Ole: jis gali būti paprastas, komplikuotas, įtemptas, tuščias ar kvailas. Gal todėl jo kūriniuose tiek daug geometrinių figūrų – nekintantys modeliai, kuriuos įvairiai komponuojant nulemiamas paveikslo turinys.

Motyvais K. Ole pasirenka mus supančios aplinkos objektus – degtukus, garsiakalbius, popierių, save patį. „Vartų“ galerijoje menininkas pristato ciklus „Atsargiai – degtukai“, „Greitis“ bei iš dvylikos „garsiakalbių“ sudarytą instaliaciją „The Band“. Pastarasis daugiausia piktino, žavėjo ir gąsdino parodos lankytojus. Jis gaudžia savo tobulumu, dar kartą komentuodamas šiuolaikinės tapybos situaciją bei motyvų reikšmę. Savo buku konkretumu šie garsiakalbiai tampa beveik abstraktūs. Kaip muzika. K. Ole, nuolat eksploatuodamas nereikšmingus objektus, savo darbuose tikisi į paviršių „ištraukti“ už matymo ribos esančius reiškinius. „Manau, jei sureikšminčiau tai, kas įprasta, o tai yra vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti, tuomet tai mūsų daugiau nejaudintų ir mūsų akys galėtų nukrypti į tolį...“ (K. Ole). Jis renkasi aiškias idėjas, aiškiai jas materializuoja ir tiki, kad neapkraudamas idėjos formos įmantrybėmis jis padės žiūrovui surasti kitokį požiūrį į jį supančią aplinką. Ši nuostata yra bene kertinė, jungianti J. Gasiūno ir K. Ole’s kūrybos strategijas – paveikslas turi padėti kitu kampu pažvelgti į pasaulį.

Kaido Ole. „The Band CCXIV“. 2004 m.

Greta nugludintų K. Ole’s drobių J. Gasiūno kūriniai atrodo gana impulsyvūs. Tačiau mėginant gvildenti motyvų drobėje reikšmes ir tarpusavio ryšį dingsta visos išankstinės prielaidos. Racionalus veikėjo ir objektų pasirinkimas žinomas tik pačiam menininkui, tuo tarpu žiūrovas klaidinamas ne tik vaizdiniais, bet ir kūrinių pavadinimais, kurie dažniausiai kreipia galimas interpretacijas visiškai priešinga kryptimi. Miglotas žiūrovo spėliones menininkas sutirština siluetus piešdamas žvakės liepsna – dūmais. Vaizdiniai gula vienas ant kito, tačiau išlieka perregimi, tarsi atmintyje iškylančios figūros – netekę konkretaus laiko, vietos ženklų.

J. Gasiūnas savitai išnaudoja šiuolaikinėms medijoms būdingą kalbą – vienalaikiškumą: lyg į vieną ekraną tuo pačiu metu būtų nukreipti keli projektoriai. Kitaip nei K. Ole’s darbuose, kur veiksmas pasakojamas nuosekliai, kinematografiškai – „kadrais“, J. Gasiūno drobėse vienu metu pasakojama keletas istorijų, keletas atsiminimų. Didžiosios istorijos, Didžiojo naratyvo pabaiga. Dūmais išpieštos figūros įamžintos drobėse, tačiau jų nėra – tai tik dūmas. „Šiaurės jūra“, „Anatomijos pamoka“ – subjektyvios sąmonės sukonstruoti atsiminimai apie savaiminius, nevaldomus, nepriklausomus pasaulio įvykius. Jo kuriamose istorijose pinasi subjektyvi patirtis, meno istorija, religija ir populiarioji kultūra.

Išoriškai ganėtinai laisvi rankos gestai J. Gasiūno drobėse redukuojami iki minimumo: kiekvienas rankos virptelėjimas reiškia naują dūmo paliktą dėmę, liniją, tašką. Taigi ne tik formalus, bet ir idėjinis principas šio menininko kūrybą sieja su K. Ole. Racionaliai apgalvotą kompoziciją bei struktūrą materializuojant drobėje visuomet lydi žmogiškos klaidos tikimybė. Tylios grumtynės su garbinga tapybos istorija menininkų kūryboje įgauna performatyvų elementą. Kyla nenumaldomas noras griebti kamerą ir filmuoti kūrybinį procesą. Tiesa, „Vartų“ galerijoje demonstruojamas filmas apie K. Ole’s kūrybos metodus, ir čia nepamatysime drastiško ir mistiško J. Pollocko „taškymosi“ dažais, galantiško ir snobiško Y. Kleino „mėlynųjų moterų“ voliojimosi ant drobių. Menininkas tolygiai ramiai dengia drobę dažais, nesigriebdamas „didžių“ metodų, kurie vėliau užgožtų pačią idėją. Tačiau susikaupimas ir jo sukeliama empatija čia tokia stipri, kad gniaužia kvapą. Sunku pasakyti, ką jaustume stebėdami J. Gasiūną „darbo metu“, tačiau tikiu, kad aštrių pojūčių būtų daugiau nei stebint įtemptą veiksmo filmą kino teatre.

Savanaudiškai džiaugiuosi, kad J. Gasiūnas ir K. Ole nusprendė surengti bendrą parodą ir tai padarė. Jie įtikinamai parodė, kad išoriškai nesuderinami dalykai gali būti artimesni nei, pavyzdžiui, vienai tapybos mokyklai atstovaujantys kūriniai. Jonas ir Kaido griauna stereotipus. Na, bent jau mano galvoje.