Šiauliuose kuriamos muzikinės tradicijos

Anatolijaus Šenderovo kūrinio premjera

Nida, Druskininkai, Biržai, Tytuvėnai, Pažaislis, Vilnius, Klaipėda, Rokiškis, Plungė… Kiek daug Lietuvoje vietovių, kuriose įsigyvena muzikos festivaliai, sulaukiantys atlikėjų ir iš užsienio šalių. Vis trokštama, kad žmonės ir vasarą nenuobodžiautų, kad galėtų turtinti savo laisvalaikį ne tik muzikos šedevrais ar šiuolaikinių kompozitorių kūryba, bet ir į gyvenimą ateinančia atlikėjų karta.

Rugpjūčio 29 d. pasisekė apsilankyti Šiauliuose, kur tą vakarą baigėsi Ketvirtasis tarptautinis Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis. Prieš kurį laiką aplankius šį pastatą buvo gaila žiūrėti, kaip per sovietinius metus jis apleistas sunyko. Dabar net nesitiki, kaip šis rūmas sužvilgo valstybės rūpesčio ir talentingų restauruotojų dėka. Tai leidžia Šiauliams turėti puikų reprezentacinį pastatą, rengti jame savų ir kviestinių atlikėjų koncertus. Džiugu, kad ir minėto festivalio koncertas maloniai nuteikė įvairiais aspektais, ne tik rūmų grožybėmis.

Daug kartų teko girdėti minint Šiaulių kamerinį orkestrą, kuriam vadovauja smuikininkas Borisas Traubas. Kad ir kaip būtų keista, jo klausiausi pirmą kartą. Ir džiugu, kad orkestras gana gerai reprezentuoja miesto muzikantų, tarp kurių daug jaunimo, kūrybines galias, o jo repertuare yra nuostabios klasikos ir dabarties kompozitorių kūrinių. Šį kartą neteko matyti B. Traubo diriguojant, tik smuikuojant. Ir tai, ką jis darė scenoje, buvo nepaprastai žavu. O Šiaulių kameriniam orkestrui dirigavo kaunietis Jonas Janulevičius, netolimoje praeityje teikęs gražių vilčių ir kaip pianistas, 1991 metais Stasio Vainiūno konkurse iškovojęs laureato vardą. Beje, J. Janulevičių diriguojant išvydau taip pat pirmą kartą. Ir buvo malonu matyti bei girdėti, kad dirigentas subtiliai išlukšteno sudėtingų kūrinių partitūras, dirigavo ne tik orkestrinius kūrinius, bet ir akompanavo, o tai nei kiek nepalengvina dirigento „darbo“ – gal net, sakyčiau, sureikšmina, nes orkestrą tenka valdyti prisitaikant prie solisto. Minimo vakaro solistas – profesorius Virgilijus Noreika – kaip visada, pribloškė klausytojus savo tobulomis interpretacijomis. Dažnai atrodė, kad kamerinė salė per maža jo dideliam balsui. Kokia prasminga programa! Ir E. Griego romansai, kuriais paminėti šio didžio norvegų kompozitoriaus muzikos metai, ir Lenskio arija iš P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“, priminusi V. Noreikos pirmojo pasirodymo operos scenoje 50-metį, ir lietuvių kompozitoriai J. Indra, A. Bražinskas, ir neblėstanti K. Zellerio, J. Strausso operečių muzika. Taigi, V. Noreika eilinį kartą šiauliečių publikai atsivėrė visu savo talento grožiu.

Minėtas Ch. Frenkelio vilos vasaros festivalio pabaigos koncertas įdomus buvo ir naujo stambios formos kūrinio premjera. Nors sukurtas šią vasarą, pasaulyje palankiai vertinamo Lietuvos nacionalinės premijos laureato Anatolijaus Šenderovo Koncertas smuikui ir kameriniam orkestrui gimė būtent tą vakarą. Jis leido pasidžiaugti ir solisto B. Traubo interpretaciniu polėkiu, sodriu ir virtuozišku solinės partijos atlikimu. Būtent žinodamas smuikininko galimybes, kompozitorius ir sutelkė dėmesį į solinę partiją, nors tolesnė eiga nė kiek nesumenkino ir orkestro partijos, smuiko ir orkestro dialogo, dirigento sukaupto dėmesio visa tai įprasminant. Ir šį kartą kompozitorius A. Šenderovas pasirodė kaip ieškantis kūrėjas, kuris kalba nūdieniška, emocinga muzikine kalba. Tai jau meistro žodis, sugebantis iki subtiliausių detalių valdyti muzikinę mintį. Visa tai sulaukė gausios publikos palankaus įvertinimo, išreikšto ilgais plojimais, ne kartą autorių kviečiant į sceną.

Taigi Ketvirtasis festivalis Šiauliuose baigėsi. Jis, matyt, skatins tolesnį jo organizatorių kūrybiškumą, kad puiki Ch. Frenkelio vilos erdvė būtų prisodrinta vis naujų muzikos spalvų. O kad būsimas festivalis bus laukiamas, rodė ir didžiulis klausytojų, užpildžiusių visas įmanomas vietas prisiglausti, susidomėjimas.

Ilgiausių metų!

Ir dar. Lankantis įvairiose užsienio šalyse teko klausytis tų miestų universitetų simfoninių orkestrų. Šiauliai – irgi universitetinis miestas, turintis gražias muzikines tradicijas. Tad ar jau ne laikas galvoti ir apie Šiaulių simfoninio orkestro subūrimą?