Virsmas

Gabrielė Gervickaitė. „Kėdės“. 2007 m.

Lietuvos galerijų gyvenimas primena kavinę. Vieni patiekalai atnešami, kiti nunešami. Lieka tik valstybės remiamos, viena kita stipresnių ir savo turinį reguliuojančios pagal rinkos pajėgumą bei išprusimą komercinės galerijos. Šį derinį kartais pagyvina kaip kometos atsirandančios ir išnykstančios nepriklausomos meno erdvės. Deja, žodis galerija šiuo metu žmonių galvose vis labiau kelia asociacijas su statybų, baldų ir dizaino parduotuvėmis, nei su menu.

Ištirpo dar viena mažutė, bet verta dėmesio galerija „Artima“. Galbūt lemiamo žodžio parodiniame gyvenime ir neištarusi, tačiau buvusi atvira turintiems ką pasakyti. Tai buvo erdvė, kur pasirodė daugybė gerų menininkų, įvyko įdomių parodų. „Artima“ buvo miela, palaikanti kokybę kamerinė galerija. Įvyks dar viena, Ingos Dargužytės grafikos, paroda, ir viskas. O gal ir dar viena „paskutinė“. Tada jau tikrai galėsim sakyt kaip apie daugybę kitų: „Buvo.“

Šiuo metu vyksta dvi parodos apie nykimą arba, teisingiau sakant, apie virsmą. Pirmoje salėje eksponuojami jaunos talentingos tapytojos Gabrielės Gervickaitės kūriniai, o apatinėje – muzikalus Viktoro Dailidėno, Lauros Dailidėnienės, Mindaugo Tendziagolskio ir PB8 projektas „Pėdsakai lede 3“.

„Pėdsakai lede 3“ – tai ledo luituose įšaldyti stiklo gabalėliai. Tirpdamas ledas laša, vanduo tekši, jo garsai susilieja su Tendziagolskio ir PB8 sukurtu garso takeliu. Ledas keičia formą, jame įšaldyti stiklai juda, kompozicijos „išeina iš rikiuotės“, ir fizikos dėsniai perkuria efemeriškas skulptūras. Virsmas šiame darbe akivaizdus, laikas kone apčiuopiamas. Artėjant galerijos užsidarymui, šis projektas tapo labai simboliškas. Reikia tikėtis, kad ištirpus galerijai „Artima“, išliks kažkas, kas buvo nuveikta, kaip ir tie stiklo gabaliukai.

Pirmoje salėje itin glaudžiai iškabinti Gabrielės Gervickaitės darbai meniniu veiksmu priešingi projekto „Pėdsakai lede 3“ elgesiui su materija. Gabrielė randa išmestą arba nereikšmingą daiktą, kaip kamštukas ar kažkoks segtukas, visa savo esybe nublukusį kone iki išnykimo ribos. Įsižiūri į jį kuriančiu žvilgsniu ir ant drobės perkelia savą daikto interpretaciją. Jos veiksmas prilygsta gerosios fėjos elgesiui su globotine pasakoje apie Pelenę. Gabrielė suteikia daiktui kitą gyvenimą, kitaip sakant, kilsteli objektą arčiau platoniškosios daikto idėjos. „Kažkoks kamštukas nuo butelio“ virsta spalvingu, išauga į fališką bokštą ar elektros jėgainę, ar plūdurą – kažką, kas spinduliuoją jėgą, dominuoja erdvėje, yra ryškus pirmo plano aktorius. Trys raudonos tarpusavyje sujungtos kino teatro „kėdės“ iš visiško atgyvenusio „chlamo“ tampa aktyviomis žiūrovėmis, jaukiai susiglaudusiomis kino teatro prieblandoje. Išmestas dviračio ratas, perkūnytas į skriejantį kone „Harley Davidson“ motociklo priekinį ratą.

Gali iškilti klausimas – kuo nykaus daikto pavertimas ryškiu skiriasi nuo papudravimo ar fotografinio retušavimo, kuris nusaldina atvaizdą priartindamas prie blogo skonio? Ogi tuo, kad Gabrielė objektui suteikia visiškai asmenišką, naujai sukurtą vaidmenį, nieko bendra neturintį su masiniu skoniu ar tapybos tradicijos lūkesčiais. Ji įgyvendina postmodernizmo teoriniame lauke labai svarbią virsmo, persikūnijimo, nepasidavimo disciplinavimui idėją. Idėją, kuri neleidžia rūšiuoti daiktų ir žmonių inertiškai pagal galios svertus.

Algimantas Kuras prieš gerus 30 metų nusižengė daiktų, vertų tapytojo teptuko, hierarchijai ir lūženas, iš apyvartos išėjusius, nykti paliktus daiktus vertė poezija, įžvelgė irimo, niūrumo estetiką. O Gabrielė atlieka dar vieną žingsnį – ji ne tik pamato išstumtą iš apyvartos dalyką, ne tik leidžia sau jį įvardyti, bet dar ir įvardija jį savaip, sukeičia vaidmenis, nubraukia inertišką, disciplinuojančią, vartojančią sistemą. Kalbant visai tiesiai – Gabrielė tiesiogine šio žodžio prasme iš šūdo išspaudžia vašką. Toks elgesys su objektu dar gali būti įvardytas ir kaip dvasinė ekologija. Arba malda, kuri iš niekniekio sukuria mažą stebuklą.

Jos tapyba paperka ypatingu subtilumu. „Kėdėse“ iš pažiūros laisvas, net paviršutiniškas potėpis suveikia nepaprastai tiksliai – jis atkartoja medžiagos įtempimo, prigludimo kryptis. Taip dažai pakartoja audeklo atsiradimo ant kėdės kelią. Nuvarvėję dažų takeliai primena kabančių audinio siūlų fiziką. Mano galva, tai jau giluminis natūros esmės pojūtis.

Mums turbūt reikia pasimokyti iš Gabrielės gebėjimo virsmą matyti ne kaip nykimą, o kaip kūrybinį akstiną. Tegu mūsų pyktis ir nusvylimas dėl nykstančių galerijų parodo mums mūsų norus. Tegu tai būna akstinas naujam virsmui.