Romantinės simfoninės muzikos koncerte

Philippe Giusano

Gruodžio 9 d. Nacionalinio simfoninio orkestro koncerte Filharmonijoje skambėjo du ilgi romantizmo epochos kūriniai: Johanneso Brahmso Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1, d-moll, op. 15, ir Hectoro Berliozo „Fantastinė simfonija“ C-dur, op. 14 („Artisto gyvenimo epizodas“), dirigavo Robertas Šervenikas.

J. Brahmso koncerto solo partiją skambino 33-ejų metų prancūzų pianistas Philippe’as Giusano. Vienas jo mėgstamiausių kompozitorių yra romantiškasis Frédéricas Chopinas. Tai, mano galva, iš dalies buvo jaučiama interpretuojant vokiečių romantiko J. Brahmso muziką, perteikiant visumos erdvę, o intensyvų jausmingumą suvedant į lengvesnį žavesį (be šopeniško įmantrumo). Poetinė pagava būdinga ir dirigentui, ji šįkart pravertė sujungti solisto ir orkestro emocijas. Orkestras vadovavosi įprastais didingais Brahmso jausmais. Sveikintina orkestro išgauta gyvastingai virpanti lėtosios dalies muzika. Pianistas, Brahmsą skambinęs net kiek mechaniškai, didesnio lankstumo parodė bisui atlikdamas F. Chopino Etiudą E-dur, op. 10 Nr. 3, ir Preliudą d-moll, op. 28.

H. Berliozo simfonija pagriežta draugiškai, harmoningai, su polėkiu pabrėžiant visas jos detales: teatrališkumą, spalvas, sentimentalius niuansus; viršum visko sklidęs muzikos grakštumo pojūtis kūriniui suteikė švelnaus naivumo atspalvio – taip netyčia atsiskleidė kitas problemų mastelis ir muzikos inteligencija.

Buvo gražu ir malonu.

Rita Nomicaitė