Jubiliejai ir debiutai

Nerijus Juška M. Raškovskio nuotr.

Gruodžio 2 d. atšvęstas baleto solisto Nerijaus Juškos trisdešimtmetis nedideliame baleto pasaulyje nuvilnijo prieštaringų nuomonių banga, nusiritusia net per populiariosios spaudos puslapius bei televizijos eterį. Įprasta artistų jubiliejus švęsti jiems perkopus per pusšimtį metų, tačiau ką daryti baleto šokėjams, kurių vidutinis profesinis amžius dažnai siekia tik keturiasdešimt? Atvirumu ir tiesumu garsėjantis N. Juška scenoje lygiai toks pat atlapaširdis ir maksimalistas, negailintis žiūrovams nei artistinės, nei fizinės energijos.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad N. Juškos pastangos paminėti ir išskirti savo artistinės karjeros viršūnę vertos pagarbos ir platesnių pasvarstymų. Teatro, o ypač baleto gyvenime laikas ypač negailestingas: vieną dieną – afišų ir antraščių žvaigždė, kitą dieną – blankus prisiminimas be adreso ir telefono numerio. Ne kartą šitai teko patirti rengiant straipsnius Lietuvos enciklopedijai. Todėl fizinio ir meninio pajėgumo apogėjuje esančio artisto noras pačiam džiaugtis savo kūryba ir leisti ja pasidžiaugti kitiems – daugiau nei suprantamas, ir galėtų prasiveržti net įvairesnėmis formomis, ne tik dedikaciniais spektakliais. Sakykim, kad ir atgaivinus kūrybos vakarų tradiciją, gana populiarią XX a. pabaigoje ir ne vienam šokėjui bei choreografui leidusią geriau atskleisti savo kūrybos galimybes, o žiūrovams – išsamiau juos pažinti.

Trisdešimtmetį N. Juška atšventė pavasarį, o po pusmečio savo gerbėjams padovanojo debiutą viename naujausių Lietuvos nacionalinio baleto kūrinių – „Šešėlių“ paveiksle iš Ludwigo Minkaus baleto „Bajaderė“. Labiau domintis baletu tiesiog buvo neįmanoma nesužinoti apie likus porai savaičių iki debiuto per spektaklį „Ana Karenina“ N. Jušką ištikusią rimtą traumą, tačiau žiūrovams pažadėto spektaklio solistas nenukėlė ir, kaip visada, maksimaliai atsidavė techniškai sudėtingos klasikinio šokio partijos iššūkiams.

Indų karį Solorą, šešėlių karalystėje regintį mirusios mylimosios Nikijos viziją, N. Juška sukūrė su romantišku aistringumu, šį jausmą plačiai išskleisdamas ekspresyviais

šuoliais ir sukiniais, kurių kombinacijos itin ryškios variacijoje, į lietuvių „Šešėlius“ įtrauktoje iš antrojo „Bajaderės“ veiksmo. Galbūt ne visi choreografiniai elementai pavyko vienodai gerai, tačiau menkus netikslumus atpirko emocingas polėkis, šokio muzikalumas ir atvirumas, kurį iš karto pajuto žiūrovai, audringai reagavę į artisto pasirodymus. Gyvas, dinamiškas, kad ir kiek egzaltuotas N. Juškos personažas buvo puikus kontrastas melancholiškai šešėlių procesijai, pradėjusiai paveikslą liūdna rezignacine gaida – dauguma šį kartą jau visiškai sukomplektuoto kordebaleto scenų atliktos pasigėrėtinai, kaip ir Miki Hamanakos perteiktas Nikijos paveikslas bei Rūtos Kudžmaitės, Ingos Cibulskytės ir Nailios Adigamovos atliktos šešėlių variacijos.

N. Juška buvo ir dar vieno, praėjusį sekmadienį (gruodžio 10 d.) įvykusio debiuto dalyvis – Inga Cibulskytė pirmą kartą atliko Mari partiją Piotro Čaikovskio balete „Spragtukas“. Neseniai puikiai parengusi Džuljetos vaidmenį, I. Cibulskytė sukūrė šiltą, jautrų Kalėdų stebuklą patiriančios mergaitės paveikslą.

Iškart į akis krito gyvos, apgalvotos artistinės reakcijos, organiškas bendravimas su scenos partneriais – ne tik pagrindiniais personažais, bet ir visais spektaklio dalyviais, pradedant tėvais ir baigiant paskutinio triumfo valso šokėjais. Įsijautimas į artistinį vaidmens turinį leido solistei nuotaikingai atlikti ir choreografinius partijos epizodus, ypač grakščią iš paskutinio paveikslo variaciją, kuriame svarbiausi buvo muzikalūs akvareliniai atspalviai, o ne technika – beje, jos irgi visiškai pakako gerai atliktam pas de deux finalui.

N. Juška – Mari pasakų princas – pasirodė kaip atidus partneris įveikiant gana sudėtingas duetines kombinacijas, o ypač gausių žiūrovų plojimų sulaukė nešdamas Mari iškėlęs ant vienos rankos.

„Spragtukas“ – būtina daugelio baleto trupių kalėdinio repertuaro dalis – savo artistines atsargas papildė ir kitais atlikėjais. Gyvai, temperamentingai, artistiškai Ispanų šokį atliko jauniausia trupės šokėja, šių metų M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventė Rūta Juodzevičiūtė ir Eligijus Butkus, darniai, techniškai Kinų šokio choreografiją perteikė Vita Jaristo ir prieš porą metų Vilniuje pradėjusi dirbti Miuncheno šokio akademijos auklėtinė Tamara Grimer.

Įdomu buvo stebėti ir kitus divertismento šokius – plastišką, rafinuotą Godos Bernotaitės ir Raimondo Remeikio duetą ir azartišką Rusų šokį, kurį atliko Andrius Žužalkinas ir Tomas Ceizaris, o bendroje „Spragtuko“ panoramoje apgalvota, organiška vaidyba išsiskyrė Astos Charkovaitės Fricas ir Laimutės Petersonaitės Spragtukas.