Perduoti savo vertybes kitiems

Scena iš spektaklio M. Jasinevičiaus nuotr.

Šiuo metu Lietuvos šiuolaikiniame šokyje įdomiausia Loros Juodkaitės kūryba. Jos šokio etiudus ir bendrus tarpdisciplininius projektus su kitais originaliais kūrėjais (Gediminu Žiliu, Vladimiru Čekasinu, Andre Pabarčiūte, Jeanu-Franēois Laporte’u) vienija kažkas sunkiai apčiuopiama ar įvardijama, tačiau akimirksniu atpažįstama. Savitas kūrėjos braižas, individualus realybės pajautimas, perteikiamas rituališku judesiu. Ir kartu – jokio pasikartojimo ar nuspėjamumo, jokių formulių ar eksploatuojamų schemų, asocijuojamų su konkrečiu vardu. Greičiau šis vardas yra kokybės ženklas, žadantis kaskart vis kitokį, neįprastą patyrimą, nulemtą neprognozuojamo dalyvaujančių kūrėjų energetikos sąskambio, atsirandančio tik čia ir dabar. Tuo labiau netikėta, kad šokio diptichą „Salamandros sapnas. Paveikslas“, kurio premjera įvyks gruodžio 15 ir 16 d. 18 val. „Menų spaustuvėje“, Lora Juodkaitė kūrė kartu su Valentinu Masalskiu. Pastarojo kūryba taip pat yra bene įdomiausia šiandienos lietuvių teatre – nesileidžianti į formalius eksperimentus ir veikianti žiūrovą kitu lygiu. Kas sieja šiuos du skirtingų kartų ir patirties kūrėjus? Koks apskritai gali būti skirtingų kūrėjų bendros kūrybos pagrindas? Ar įmanoma perduoti savo vertybes ir kūrybos suvokimą kitiems žmonėms? Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus atskleidė nuoširdus pokalbis su Lora Juodkaite.

Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad naujiena apie tavo ir Valentino Masalskio bendro projekto premjerą man buvo labai netikėta, turbūt net kiek per džiugi, kad būtų panaši į tiesą. Tai, ką abu darėte kiekvienas savo srityje, vienodai žavėjo, bet nemaniau, kad kada nors sukursite kažką bendra.

Man pačiai Valentinas Masalskis yra vienas iš absoliučių autoritetų Lietuvoje, todėl labai džiaugiuosi galėdama kartu su juo dirbti. Jis iš tų kūrėjų, kurie vadovaujasi tiktai savo vertybėmis ir nekenčia kompromisų. Arba darai viską iki galo gerai, taip, kaip jauti, arba meluoji sau ir kitiems. Turbūt tai ir buvo tas bendras taškas, kurį netikėtai atradome.

Valentinas dalyvavo keliose projekto „Čia ir dabar“, kurį kūrėme kartu su Andre Pabarčiūte, Vyčiu Nivinsku ir Marijumi Aleksa, repeticijose, kažką pakomentuodavo, patardavo, kaip padaryti geriau režisūriškai. Tada su juo radome bendrą kalbą, pajutome, kad nors mūsų veiklos sritys ir išraiškos formos skirtingos, vertybės tos pačios. Jau kurį laiką dirbau prie „Salamandros sapno“ ir „Paveikslo“ eskizų, tačiau man trūko būtent Mokytojo, kuris pažvelgtų į viską iš šalies ir neleistų nukrypti nuo kelio. Todėl Valentinas prisidėjo ne tik ir ne tiek kaip režisierius, bet kaip žmogus, su kuriuo galima kalbėti apie kūrybą, jos prigimtį, kūrėjo poziciją apskritai, ir tai yra svariausias įnašas, koks tik gali būti. Kartais pagalvoju: labai gaila, kad Valentinas nėra choreografas, nes tada turbūt visą laiką dirbtume kartu.

Žvelgiant iš šalies susidaro įspūdis, kad laikaisi šiek tiek atokiau nuo pagrindinių Lietuvos šiuolaikinio šokio scenos srautų. Dažniau tave galima pamatyti bendruose projektuose su menininkais, kurie mažiausiai asocijuojasi su šokiu – Lietuvos džiazo avangardo krikštatėviu Vladimiru Čekasinu, prancūzu garso eksperimentatoriumi Jeanu-Franēois Laporte’u, dabar į šį sąrašą galima įtraukti ir teatro metru vadinamą Valentiną Masalskį. Tačiau šie projektai daug įdomesni ir įvairiapusiškesni nei vien grynojo šokio, vyraujantys, tarkime, „Naujajame Baltijos šokyje“, ar daugumos šiuolaikinio šokio kolektyvų repertuare. Kodėl Tavo kūrybinė biografija klostosi būtent taip?

Labai įdomu tai girdėti, nes pati apie tai nesusimąstau. Turbūt tai ir normalu – juk stebėti, analizuoti ir aiškinti yra rašančiųjų darbas. Kartais būtent šito ir pasiilgstu – dažniausiai tik parašo, kad projektas patiko arba nepatiko, tačiau trūksta detalesnės analizės. Galbūt iš dalies tai lemia objektyvios priežastys. Kai po studijų Zalcburgo eksperimentinėje šokio akademijoje grįžau į Lietuvą, supratau, kad čia pati turėsiu kovoti už save, nes niekas nekvies pradedančiosios šokėjos į savo trupę. Be to, neįsivaizdavau savęs nė viename iš tuometinių kolektyvų; tiesą sakant, ir dabar neįsivaizduoju. Ne todėl, kad man nepriimtina tai, ką jie daro – labai gerbiu visus kuriančius ir džiaugiuosi, kad jie evoliucionuoja, nestovi vietoje. Tiesiog labai aiškiai jaučiu, kad negalėčiau savęs realizuoti tuose kolektyvuose, nes suvokiu šokį ir judesį kiek kitaip. Prisipažinsiu, kad labai norėčiau dirbti su profesionaliu choreografu, jei tik atsirastų toks, kurio šokio vizija sutaptų su manąja, nes nesu profesionali choreografė. Tačiau dabar galiu tik pati nuolat eksperimentuoti, ieškoti, bandyti – kitaip labai greit prarasčiau formą. Dėl šito taip sutariame su Valentinu Masalskiu: jis nuolat kartoja, kad būtina dirbti be sustojimo, tiesiog gerai dirbti savo darbą, atiduoti tam visas jėgas. Taip pat manau, kad blogiausia, ką gali daryti kūrėjas, – nustoti kurti ir pradėti manyti, kaip gerai jam pavyko kažkas praeityje. Toks mėgavimasis savo kūryba žlugdo, tai tiesiausias kelias į stagnaciją. Ypač šokyje. Kūnas reikalauja kasdienės mankštos, kitaip taps nelankstus. Nėra laiko laukti, kol kažkur pakvies ar kažkas kažką pasiūlys. Ypač kai idėjų yra tiek daug, kad kartais net norisi apriboti jų srautą, o kai kurių idėjų gimimą net „uždelsti“. Tačiau pabrėžiu, kad nenuilstamą darbą reikia suvokti ne kaip karjeros siekimą, o kaip elementarų tobulinimąsi.

Negalėčiau pasakyti, kad pagal kažkokią strategiją renkuosi, kokiuose projektuose dalyvauti arba nedalyvauti. Nėra tokių dalykų, prieš kuriuos esu iš anksto ir negrįžtamai nusistačiusi, tačiau visada klausausi intuicijos, ji ir renkasi. O ta intuicija dažniausiai remiasi vidiniu jausmu, kuris gimsta bendraujant su kitais projekto dalyviais, jei atsiranda minčių ir vertybių rezonansas.

Lygindamas tavo kūrybą su postmodernizmo ideologiją atitinkančiu šiuolaikiniu šokiu, kuriame judesys yra atsietas nuo šokėjo asmenybės ir emocijų, virsta tik intelektualiu ženklu arba fiziniu veiksmu, negaliu nepastebėti radikalaus skirtumo. Tavo šokis, nors labai eksperimentinis, nuolat balansuojantis ties šokio ir kažko neklasifikuojamo riba, vis dėlto išsaugo ryšį su pirmaprade žmogiškąja patirtimi, kažką vis dar sako, nors sakyti kažką atvirai, be ironijos šiuolaikinis menas nebemėgsta. Ką pati apie tai manai?

Taip, šiuolaikiniam menui labai būdingas konceptualizmas, o jis man nėra artimas. Po dalyvavimo viename užsienyje vykusiame šiuolaikinio šokio seminare, kurį vedė du konceptualistai ir kuriame labiausiai stigo būtent paties šokio, tačiau netrūko konceptualių tekstų, pasakiau sau, kad su konceptualizmu daugiau neturėsiu nieko bendra. Vis dėlto šokis man neatsiejamas nuo rituališkumo, nuo kalbėjimosi su žiūrovais, muzikantais, kitais šokėjais. Šokis gimsta čia ir dabar, o ne tekste. Kad gimtų tai, kas tvyro ore, tačiau negali būti tiksliai apibūdinta ar įvardyta, vienoje akimirkoje turi sutapti visų šiame rituale dalyvaujančių žmonių energetiniai impulsai. Kitaip tai bus tik „nuogas“ fizinis arba intelektinis pratimas. Savo šokiu noriu kalbėtis su žiūrovais.

Kalbantis su tavimi išryškėja ir tavo vertybės. O koks tavo požiūris į vertybių perdavimo galimybę? Ar įmanoma savo suvokimą perduoti kitiems žmonėms? Ir kita neišvengiama šio klausimo dalis: ar galvoji apie galimybę suburti savo šiuolaikinio šokio kolektyvą?

Šiuo klausimu pataikei tiesiai į dešimtuką, nes kaip tik apie tai daug kalbėjome su Valentinu. Abu tikime, kad būtina perduoti savo vertybes kitiems žmonėms, kad jos neišnyktų po mūsų. Tik ne įteigti jas, o padėti žmonėms patiems ištrūkti iš apsauginio „kokono“ ir atverti tas vertybes sau, „įžiebti“ juos savo pavyzdžiu. Matau šito tikėjimo patvirtinimą gyvenime, stebėdama savo įkurto Vilniaus dailės akademijos šokio teatro narius. Prieš metus jie atėjo į teatrą užsisklendę, dar netikintys ir nežinantys, kad gali pasakyti kažką savo kūnu. Tačiau per metus jie visiškai pasikeitė! Dabar kai kurie iš jų scenoje atrodo efektingiau nei profesionalūs šokėjai – vien dėl savo stiprios asmenybės patrauklumo, dėl degančių akių. Tiesa, buvo ir žmonių, kurie greitai paliko teatrą, nes aiškiai suvokė, kad jų kelias yra visiškai kitur, ir jiems taip pat esu dėkinga. Svarbiausia žinoti, kur link judi ir kodėl būtent ten; tik tada gali prabilti savo balsu.

Prisipažinsiu, kad suburti savo profesionalų šiuolaikinio šokio kolektyvą yra mano svajonė ir siekis. Tikiu, kad tai taps realybe. Ne dabar, ne po metų, turbūt netgi ne po penkerių metų, tačiau savo šiuolaikinio šokio teatrą aš įkursiu. Neabejoju, kad atsiras žmonių, su kuriais galėsiu tai padaryti, tiksliau, jų jau dabar atsiranda. O šiuo metu aš tiesiog dirbu toliau, norėdama dar šiandien įgyvendinti, ką galiu.

Kalbėjosi Jurijus Dobriakovas