Šventi mažmožiai

Algimantas Švėgžda. Iš ciklo „Žiemos meditacijos arba trys žiemos mėnesiai“. 1990-1991 m.

„Akademijos“ galerijoje veikia Algimanto Švėgždos paroda „Būties nušviesėjimai“, skirta dešimtosioms kūrėjo mirties metinėms pažymėti. Parodoje pristatomi brandūs menininko darbai, sukurti nuo 1982 m., jam gyvenant Berlyne. Pristatoma po kelis darbus iš ciklų „Amerikos čiabuviams“, „Tibeto piemenims“, „Išminties ieškojimas“, „Maži stebuklai“, taip pat pavieniai piešiniai, akvarelės, pastelės ir tapyba.

A. Švėgždos piešiniai žiūrovui kaskart atsiveria vis kitaip. Ciklo „Amerikos čiabuviams“ svogūnėliai tarsi gyvi sutvėrimai patupdyti tuščiame, bet šiltame ir tirštame metafizinės tylos fone. Nupiešti taip tiksliai, kad norom nenorom imi abejoti visų iki šiol matytų svogūnų realumu. Paprastai į juos juk nežiūrime. Mažas oranžinis svogūnas pilname daiktų pasaulyje atrodo per daug nereikšmingas, juo kartais pagardinamos salotos, bet retai kada žavimasi kaip estetiniu objektu. Tuo tarpu A. Švėgždai natūralu (pa)matyti ir žiūrovui (pa)rodyti tokį svarbų mažmožį kaip svogūnas, medžio šakelė, pakelės akmuo. Toks savotiškas niekniekis, įkeltas į paveikslo centrą, tapęs vieninteliu paveikslo objektu, šiek tiek glumina žiūrovą. Užfiksuotas kiekvienas siūlelis, svogūno kotelio palinkimas, spalvos niuansas, šešėlio minkštumas. Arba kitas – žaliame tyliame fone net spindintis svogūnų, tiksliau, mažyčių svogūnėlių kerelis. Paveiksluose nerandame jokios užuominos apie laiką – A. Švėgždos kūriniuose laiko dimensijos beveik nėra. Laikas yra tik tas, kurį turi sukaupęs pavaizduotas objektas – svogūnas, medžio šakelė, mažytė knygutė, tabakinė. Žiūrovas mato jau ne vien patį svogūną, tabakinę, o ir tai, kas yra už pavaizduotojo daikto: istoriją, įvykusią kažkur, kažkada, tačiau pateiktą taip gyvai, kad apžiūrėjęs A. Švėgždos darbus suabejoji realumu tų pasaulio ženklų, kurie lieka už „Akademijos“ galerijos sienų. Taip menininko pavaizduoti mažmožiai atlieka savo šventą darbą – leidžia išvysti būtį.

Kita labai svarbi A. Švėgždos kūrybos problema – šviesa. Stebina jos subtilus sklidimas pavaizduoto objekto paviršiumi, atidumas kiekvienam mažiausiam šešėliui, šviesos ir šešėlių žaismui pavaizduoto objekto paviršiuje. Prisiminimuose menininkas kalbėdavo apie šviesos problemą savo kūryboje, apie tik tam tikrą trumpą laiko dienos atkarpą, kai jis galėdavęs piešti daiktą būtent esant tam tikrai jam reikalingai šviesai.

Ciklas „Tibeto piemenims“ – aplink sausą medžio šakelę apvyniotos virvutės variacija. Erdvė tyli, mistiška. Paveikslas nutapytas akvarele. Atsitraukus nuo darbų tolėliau ir aprėpus juos akimis matyti savotiškas virvelės šokis aplink sausą šaką. Visai netikėtai sukuriamas dinamikos įspūdis – virvelė juda keisdama savo padėtį. Vidinė dinamika jaučiama ir kiekvieną kūrinį apžiūrint atskirai: svogūnas palinkusiu koteliu, pakrypęs ant vieno šono, byrančios „Mažų stebuklų“ uogelės, efemeriškas, tarsi plevenantis paveikslo lauke dializės piešinys.

Menininkas, pasirinkdamas paprastą mažmožį, nereikšmingą daiktą, paverčia jį svarbiu simboliu, tarsi užburia, pakeičia kontekstą išplėšdamas iš buities į „būties nušviesėjimą“. Garsioji senelio tabakinė tampa svarbi ir kaip idėja – į paveikslo erdvę įterptas tekstas suteikia kūriniui žaismingumo, leidžia suprasti daikto istoriją, dar atidžiau įsižiūrėti, dar labiau priartina daiktą prie žiūrovo. Menininko pavaizduoti daiktai dažnai prabyla kaip metaforos, kaip nuojauta kažko artėjančio, visad esančio šalia. Todėl A. Švėgždos darbus gaubia ypatingos paslapties aura.

Algimantas Švėgžda. „Laimės šulinys“. 1982 m.

Menininko paveiksluose pavaizduoti daiktai įgauna savotiškos magijos – įterptas tekstas kuria mitą apie pavaizduotą objektą, skatina žiūrovo atidumą, žvilgsnio aštrumą ir suteikia galimybę atrasti tų kasdienybėje nepastebimų daiktų unikalumą, lyg savotišką šventumą, apvalytą nuo buities, suteikiantį daiktui transcendentinę, simbolišką būtį. Dializės piešinys artėja prie abstrakcijos. Tai pieštuku pieštas mažas paveikslėlis ant balto popieriaus lapelio, lyg eskizas, lyg minties nuotrupa.

Ciklo „Maži stebuklai“ uogelės byra. Jų laikas – branda, savotiškas irimas, formos keitimas, lyg to svogūno besilupančios luobelės. Taip daugumoje A. Švėgždos darbų pastebimas kitimo, metamorfozės fiksavimas. Domėdamasis Rytų išmintimi, Lao-Dzė mokymu, menininkas neatsitiktinai paveiksluose siekė didelės meistrystės, kurią pasitelkus galima (nu)jausti pokytį, fiksuoti akimirką iki nukrentant uogelėms, iki saulei pakeičiant piešiamo daikto paviršių, ją paverčiant švariu meditaciniu lauku žiūrovui.

Įdomūs pristatomi A. Švėgždos kelionių piešiniai. Akvarele, spalvotais pieštukais atlikti Italijos, Ispanijos peizažai dar kartą pristato A. Švėgždą kaip puikų piešėją iš natūros. Gamta piešiniuose prabyla pirmuoju balsu, užgožiančiu skubėjimą, nerimą ir suteikiančiu galimybę sustoti, įsiklausyti į gamtos ritmą.

Pasirinkti menininko motyvai nekalba apie sociumą. Dažniausiai tai rytietiško grynumo ir baltiško palikimo sąjunga. Meditatyvi, lengvutė „Žirginių šakelė“, „Mažų stebuklų“ byrančios uogelės – viskas byloja apie gamtos, daikto (knygelės, tabakinės, virvelės ir k.t.) ir žmogaus santarvę, harmoniją.

Tapybos darbas „Septyni žali obuoliukai“ persmelkti šviesos pojūčio, už spėjamos pavaizduoto stalo ribos atsiveria didžiulė švari šviesos erdvė. Žiūrovo dėmesys sutelkiamas į obuoliukus, bet jie netampa pagrindiniais paveikslo veikėjais. Šviesa, apšviečianti kiekvieno obuoliuko šoną, kuria irealios, kone sakralinės erdvės ir nuotaikos įspūdį.

A. Švėgždos kūryba kyla iš jo unikalaus pasaulio matymo, žiūrovą užburia savo puikiu piešiniu, tiksliu daiktų vaizdavimu, savita pasaulio rega.

Menininkas per mažmožius kalba apie svarbiausius dalykus – savasties istoriją. Savo kūriniais kalbėdamas apie tylą, harmoniją tarp žmogaus ir pasaulio, dėmesį sutelkdamas į vieno daikto ciklus, studijuodamas šviesą ir pasiekęs didžiulę meistrystę, A. Švėgžda priartėjo prie konceptualizmo ir įžengė į postmodernizmą.

Kaip ir didžioji A. Švėgždos kūrybinio palikimo dalis, paroda „Būties nušviesėjimai“ kalba apie daiktus, virstančius simboliais, tyla, kai pro ikonomis tapusius mažmožius regėti visas menininko pasaulis, apibrėžtas meditatyvia, švaria šviesos erdve. Taip A. Švėgžda atrandamas kaskart iš naujo, jo kūryba ypač aktuali: kalbėdamas per mažyčius, kasdienybėje nematomais tapusius daiktelius – mažmožius, menininkas prabyla į kiekvieną žiūrovą.