Svečių požiūriu

Kultūros sostinės, regis, itin stengiasi pritraukti į miestą kuo daugiau žmonių – jei tai ir nėra įvardijama kaip pagrindinis sostinės tikslas, ši intencija slypi po kitais – ekonomikos skatinimo ir įvaizdžio gerinimo – tikslais. Be to, girdamiesi atvažiavusiųjų skaičiumi miestai mėgina įrodyti savo programos sėkmę. Todėl tirdami kultūros sostines „Palmer/Rae Associates“ atskirai apklausė turizmo tarnybas ir nagrinėjo įvairias ataskaitas siekdami išsiaiškinti, kaip sostinės atrodė lankytojų bei svečių požiūriu. Taigi kaip?

Kas tie svečiai?

Lankytojais ir svečiais šiame tyrime laikyti renginiuose apsilankę vietos gyventojai, vienai dienai į miestą atvykę svečiai ir šalies ar užsienio turistai, pernakvoję bent vieną naktį. Anot tyrėjų, duomenų šiuo klausimu itin trūko ir iš kultūros sostinių pateikiamų ataskaitų neaišku, ar miestą užplūdę lankytojai čia vyko sudalyvauti programoje, ar ir šiaip būtų vykę.

Vertindami lankytojų kiekį, dažniausiai miestai pateikia nupirktų bilietų skaičių ir spėja lankytojų skaičių nemokamuose renginiuose. Pavyzdžiui, Helsinkyje bilietus nusipirko apie 2 mln. žmonių, o nemokamus renginius aplankė 3 milijonai. Ypač sunku įvertinti, kiek žmonių aplanko objektus viešojoje erdvėje. Dar sudėtingiau vertinti senesnes kultūros sostines – jų pateikiami skaičiai tiesiog pritrenkiantys, pavyzdžiui, Stokholme esą apsilankė 19,8 milijonų. žmonių, o Antverpene – 10 mln. Tačiau, spėja tyrėjai, tai galėjo lemti ir su kultūros sostinės metais nesusijusios tuomet vykusios laivų lenktynės. Tuo tarpu Paryžiuje 1989 m. buvo švenčiamas Prancūzų revoliucijos 200 metų jubiliejus, būtent jis sulaukė daugiausia dėmesio, o pati kultūros sostinė praėjo kaip beveik nematomas priedas. Todėl tyrimo metu daugiausia remtasi turizmo departamentų ir viešbučių duomenimis. Tačiau šie duomenys taip pat nėra visiškai „objektyvūs“ – jie priklauso nuo tokių dalykų kaip viešbučių pasiūla mieste, iki tol egzistavę turistų srautai ir miesto dydis.

Pastebėta, kad kultūros sostinės metais lankytojų vidutiniškai padaugėja 12,7 proc., o kitais metais 4 proc. sumažėja, tačiau svečių skaičius vis tiek išlieka didesnis nei iki tapimo tokia sostine. Tačiau mieste svečių praleistų naktų padaugėja ne taip smarkiai: kultūros metais padaugėja 4,5 proc., o kitais metais šis skaičius gali ir vėl išaugti – tiesa, tik 0,3 proc., bet tai, tyrėjų nuomone, rodo šiokį tokį kultūros sostinės poveikį. Tačiau prieš apsidžiaugiant reikia atsižvelgti į bendrą Europos turizmo augimą – nakvynių skaičius čia iki 2000 m. kasmet auga po 2 proc. Taigi ne visada turizmas išauga dėl Europos kultūros sostinės poveikio. Į viską atsižvelgę, tyrėjai mano, kad nuo 1995 m. dėl kultūros sostinės renginių Europos miestuose nakvynių padaugėjo 1,5 milijonais.

Ilgalaikiai lankytojų skaičiaus pokyčiai

Tiriant ilgalaikius pokyčius, išryškėja trys tendencijos. Pirma grupė – tai miestai, kuriuose smarkiai padaugėja lankytojų, o paskui jų taip pat smarkiai sumažėja – taip atsitiko Glazge ir Veimare. Abu šie miestai nėra tradicinės turizmo vietos, bet kultūros metais sugebėjo pritraukti daug lankytojų. Paskui jų dėl tos pat priežasties smarkiai sumažėjo, tačiau Veimare tas sumažėjimas nebuvo toks didelis kaip Glazge. Vis dėlto palyginus šiuos skaičius su bendru Europos turizmo augimu paaiškėjo, kad vėlesniais metais Glazge turizmas augo greičiau nei visoje Europoje.

Antros grupės miestuose lankytojų skaičius išauga „santūriau“ – kokiais 10 proc., o kitais metais nedaug tesumažėja, pavyzdžiui, Kopenhagoje, Helsinkyje, Reikjavike ir Tesalonikuose. Kopenhaga ir Helsinkis ir taip lankomi, bet kultūros metais turistų šiek tiek padaugėjo, nors Helsinkyje jų padaugėjo tiek pat, kiek ir kasmet. O Tesalonikuose kultūros sostinė labiau paveikė šalies turistų, nei užsieniečių srautus.

Trečioje grupėje – miestai, kurių kultūros sostinės metai beveik nepaveikė. Tai Liuksemburgas, Briuselis ir Bergenas. Pavyzdžiui, 5 proc. padidėjęs nakvynių skaičius Briuselyje buvo ne ką didesnis nei bendras jų padidėjimas Europoje – 4,7 proc. Šiame mieste kultūros metai turbūt tiesiog negalėjo nieko pakeisti, nes ir taip čia nuolat kas nors atkeliauja. O Bergenui tikriausiai sutrukdė geografinė padėtis – jis labai toli nuo visų kelių ir centrų.

Socialinis-demografinis aspektas

Šis aspektas išsamiai ištirtas tik Porte, Salamankoje ir Roterdame. Porte kultūros programa daugiausiai domėjosi jaunimas – tai galbūt susiję ir su tuo, kad Portugalijos gyventojai yra apskritai jauniausi Europoje. Tuo tarpu Roterdame daugiausiai pramogavo penkiasdešimtmečiai – tikriausiai dėl to, kad pagrindinis akcentas ten buvo gana klasikinė programa, pavyzdžiui, Hieronymo Boscho paroda, kurią aplankė 220 000 žmonių, arba 10 proc. visų kultūros sostinės lankytojų.

Bent 40 proc. kultūros programos publikos šiuose miestuose buvo žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą – tai neišvengiamai susiję su jų didesnėmis pajamomis. Taip pat daug lankytojų dirba su kultūra susijusiose srityse – Salamankoje jų buvo net 61 procentas. O darbininkų kultūros sostinėse apsilankė vidutiniškai vos 4 procentai. Taigi kultūros vartotojas, nepaisant visų pastangų, išlieka tas pats, tik galbūt labiau palepintas kultūros sostinės metais. Ir nors, pavyzdžiui, Roterdame vyko daug renginių, skirtų įvairioms bendruomenėms ir mažumoms, jų auditorija niekaip nesimaišė su tradicinių renginių auditorija – kaip buvo, taip ir liko du atskiri miestai.

Priežastys apsilankyti kultūros sostinėje

Tiriant apsilankymo įvairiuose miestuose priežastis, paaiškėjo didžiulė įvairovė. Štai tik 7 proc. Roterdamo svečių teigė atvažiavę dėl to, kad miestui suteiktas Europos kultūros sostinės titulas, bet 40 proc. atvyko į konkrečius renginius. Tuo tarpu į Salamanką net 30 proc. žmonių atvyko susivilioję miesto titulu. Tyrėjų nuomone, tai lemia kontekstas – į Roterdamo renginius važiavo patys olandai iš kitų miestų ir jų kelionė truko ne ilgiau nei valandą, o iš Madrido į Salamanką – dvi valandos kelio, ten ne taip lengva patekti, todėl žmonės ir ryžtasi važiuoti apskritai į „sostinę“, o ne tik į kokį nors renginį.

Taip pat įdomu, kad, pavyzdžiui, Bolonijoje lankęsi italai (70 proc.) nors ir žinojo, kad miestas tapo kultūros sostine, tik 40 proc. iš jų dalyvavo kokiuose nors renginiuose. Tuo tarpu apie tai žinojo tik 48 proc. Liuksemburgo svečių ir tik 30 proc. apie kultūros sostinę sužinojo jau būdami Liuksemburge. Tai reiškia, kad kultūros metais tikrai ne visi miesto svečiai čia atvyksta dėl kultūros renginių ar dėl miesto statuso ir net ne visi apie tai sužino būdami mieste! Tyrėjų nuomone, tai normalu, nes miestai visada atliko „įprastas“ turizmo funkcijas, kita vertus, tai aiškus ženklas, kad remiantis turistų skaičiumi matuoti kultūros sostinės sėkmę yra mažų mažiausiai netikslu.

Poveikis kultūros institucijoms

Paprastai tikimasi, kad kultūros sostinės titulas automatiškai suaktyvins lankymąsi kultūros institucijose. Tačiau tyrimo rezultatai netikėti. Tendencija tokia, kad publikos padidėjimas susijęs ne su išaugusiu turistų skaičiumi, bet su padidėjusiu vienadienių miesto svečių skaičiumi. Be to, daugiau lankomos įvairios parodos, o ne muziejai ir jų nuolatinės ekspozicijos. Labiausiai lankymasis suaktyvėjo Antverpene (87 proc.), mažiausiai Madride (tik 10 proc.). Vidutiniai miestai – Lisabona ir Liuksemburgas, kur lankytojų padaugėjo 50 procentais.

Taip pat galima šį tą pasakyti apie šalies lankytojų skaičių. Štai 2000 m. Briuselyje apsilankė 5 proc. Belgijos gyventojų, o 2002 m. Briugėje – 9 procentai. Suomijoje nustatyta, kad mažiausiai 1,3 mln. suomių apsilankė bent viename Helsinkio renginyje, o tai yra apie 25 proc. visų gyventojų, ir kiekvienas jų apsilankė vidutiniškai 5 renginiuose.

Svečių išlaidos

Paprastai daugiau svečiai išleido tuose miestuose, kur jiems tekdavo apsistoti viešbučiuose – Porte ir Salamankoje, o ne Roterdame ar Briugėje, kur jie atvykdavo tik į renginius. Beje, pastebėta, kad daugiau viešbučiuose apsistojančių ir daugiau išleidžiančių turistų iš užsienio sulaukė tie miestai, kurie sugebėjo organizuoti informaciją apie savo kultūros renginius tarptautinėje spaudoje. Taip pat šiuo požiūriu laimėjo miestai (ypač Genuja, Bolonija ir Stokholmas), pasistengę suvilioti ne tik kultūros auditoriją, bet ir potencialius konferencijų dalyvius, mat kultūros renginių tirštos Europos kultūros sostinės tampa labai patraukliomis vietomis rengti konferencijas.

Tiesiogiai su kultūros sostinėmis susijusių išlaidų svečiai patyrė nuo 10 iki 37,5 mln. eurų. Vidutiniškai vienas lankytojas išleido nuo 20 eurų (Salamanka, Portas) iki 6–7 eurų Roterdame ir Briugėje. Akivaizdu, kad visas pelnas telkiasi viešbučių ir maitinimo sektoriuje. Tuo tarpu nors kultūra pritraukia tuos papildomus miesto svečius, kultūros institucijos iš to pasipelno labai nedaug. Mat yra tendencija mažinti bilietų kainas, norint pritraukti daugiau publikos.

Vis dėlto kartais kultūros ir turizmo sektoriai bendradarbiauja stengdamiesi pritraukti lankytojus. Taip atsitiko Veimare, kur viešbučių savininkai susibūrė į asociaciją „Weimar Kulturstad“, kurios tikslas – reklamuoti miestą užsienyje kaip kultūros renginių centrą. Tačiau dauguma miestų skundžiasi, kad bendradarbiauti su turizmo sektoriumi buvo sunku. Tai susiję su tuo, kad turizmo kompanijų planavimo ciklas paprastai yra ilgesnis, nes jie gerokai iš anksto turi parengti reklaminę medžiagą. O kultūros organizacijos įpratusios parengti medžiagą arčiau parodos atidarymo ar spektaklio premjeros datos, nes programa paprastai dar nebūna iš anksto žinoma. Taigi turizmo kompanijos paprastai skundžiasi, kad kultūros sektorius joms laiku nepateikia medžiagos, o kultūros sektorius skundžiasi, kad „turistai“ nesupranta jų poreikių ir nenori reklamuoti neįprastų renginių.

Miesto įvaizdžio poveikis

Pakeisti miesto įvaizdį – dažniausiai cituojamas kultūros sostinės tikslas ir tai, žinoma, susiję su noru pritraukti daugiau svečių. Tačiau tyrimas atskleidė, kad pakeisti įvaizdį ne taip lengva. Industriniai miestai Glazgas, Roterdamas ir Portas pamėgino „pridurti“ savo įvaizdžiui kultūrinę dimensiją – metams pavyko, tačiau vėliau tas naujas įvaizdis Glazge „išsivadėjo“. Tuo tarpu Roterdamui pavyko tapti „kultūriniu“ miestu ir atsidurti Europos kultūros turizmo žemėlapiuose. Kita vertus, Porto įvaizdis netgi pablogėjo pasibaigus kultūros metams. Veimaro buvimas kultūros sostine taip pat neturėjo jokio tarptautinio poveikio. Liuksemburge atliktas tyrimas parodė, kad tradicinis jo įvaizdis „istorija ir žavesys“ (47 proc.) turistams darė didesnį įspūdį nei jo buvimas „kultūros centru“ (9 proc.). Tyrimas Briugėje atskleidė, kad kultūrinio paveldo elementai, pavyzdžiui „muziejus atvirame ore“ (47,5 proc.) arba „tradicinė senoji klasika“ (16 proc.), dominavo formuojant miesto įvaizdį, nors Briugė siekė parodyti miesto šiuolaikiškumą – šia kryptimi įvaizdžio pakeisti nepavyko.

Ateities perspektyvos

Apskritai tyrimas parodė, kad maždaug 80 proc. lankytojų padidėjimą sukelia keli dideli renginiai, pavyzdžiui, Atoso kalno lobių paroda Tesalonikuose (700 000 žmonių – pusė visų apsilankymų kultūros sostinės renginiuose) arba Muro saloje Grace, kur užfiksuota 2,7 mln. lankytojų. Tai reiškia, kad išryškės tendencija rinktis mažiau renginių, bet tokių, kurie garantuoja populiarumą. Tačiau tokie renginiai daugiau ir kainuoja. Pavyzdžiui, „U2“ koncertas Tesalonikams kainavo 3,2 mln. eurų, o tepritraukė 50 000 klausytojų. Tad renginių vertę reikia pasverti.

Taip pat padaryta išvada, kad kultūros sostinė veikia tarsi specifinė atmosfera, kuri yra patraukli svečiams, nors jie ir nesilanko renginiuose. Todėl labai reikšmingi tampa renginiai ir instaliacijos viešosiose erdvėse, jie pasiekia net ir tuos, kuriems kultūra visai nė motais.

Kultūros sostinės aiškiai padidina svečių skaičių mieste, tačiau, regis, nusileidžia kitiems stambiems renginiams, pavyzdžiui, kultūros sostinės poveikis Lisabonai ir Portui buvo gerokai menkesnis nei „Expo 98“, pritraukusi į Lisaboną 7 mln. lankytojų.

Tyrėjai akcentuoja būtinybę sukurti lankytojų įvertinimo strategijas ir metodologijas, kad būtų aišku, kiek kultūros sostinės paveikia šį miesto dinamikos aspektą. Nors daugelis sostinių turistų svarbą neigia, tai yra svarbi kultūros sostinės funkcija. Jei ji tos funkcijos neatlieka, natūraliai kyla klausimas, ar ji verta to titulo?

Parengė Agnė Narušytė