Knygos

Žvilgsnis į lietuvių dailę

Alfonso Andriuškevičiaus tekstų rinkinys

Eglė Mikalajūnaitė

iliustracija

Šiais metais Alfonsas Andriuškevičius išleido antrą savo dailėtyrinių tekstų rinkinį „Lietuvių dailė 1996–2005“, laikytiną knygos „Lietuvių dailė 1975–1995“ tęsiniu.

Palyginti su pirmąja knyga grynai formaliu požiūriu, „Lietuvių dailė 1996–2005“ yra turtingesnė bent keliais aspektais. Viena, ją sudaro ne tik A. Andriuškevičiaus, bet ir kitų autorių tekstai, antra, nemaža dalis tekstų yra interviu su pačiais menininkais. Palyginimui: ankstesniame rinkinyje tebuvo keli pokalbiai, ir tie patys ne su menininkais, o su Erika Grigoravičiene arba autoriaus su savimi. Todėl šią knygą iš dalies būtų galima laikyti dar vieno A. Andriuškevičiaus sudaryto leidinio – „72 lietuvių dailininkai – apie dailę“ – tęsiniu.

Teoriškai reikėtų manyti, kad tokie pokyčiai leidžia pažvelgti į lietuvių dailę įvairesniais rakursais, iš kelių perspektyvų. Ankstesnėje knygoje į viską teko žvelgti tik A. Andriuškevičiaus akimis, o šioje – ir Tojanos Račiūnaitės, Renatos Dubinskitės, Laimos Kreivytės ir kitų kritikų bei pačių menininkų. Vis dėlto iš tiesų žiūros galimybės labai daug neprasiplečia.

Kiekvienas dailėtyrinis leidinys ar straipsnis legitimuoja tam tikrą žvilgsnį į pasirinktą dailės lauką. Stipriausiai legitimacija pasireiškia taip: 1) pristatant vienus menininkus ir paliekant nuošalyje kitus, 2) savitai išnarstant ir sudėliojant vykstančius procesus, suskirstant dailininkus į tam tikras grupes, priskiriant juos vienai ar kitai tendencijai.

Šiuo atžvilgiu A. Andriuškevičiaus leidinys yra gana vienareikšmiškas. „Lietuvių dailė 1996–2005“ yra sudaryta iš trijų pagrindinių dalių: 1) „Procesai, parodos“, 2) „Menininkai“ ir 3) „Kritika“. Pirmos ir paskutinės dalies tekstai yra vykstančius procesus gana griežtai struktūrinanti lietuvių dailės ir jos kritikos analizė, tuo tarpu „Menininkų“ skilties tekstai (su keliomis išimtimis) – laisvos, nevertinančios ir neklasifikuojančios interpretacijos-improvizacijos.

Svarbu pasakyti, kad pirmą ir paskutinę dalis sudaro vien A. Andriuškevičiaus tekstai, o likusių autorių straipsniai įeina tik į antrą, laisvųjų improvizacijų dalį. Pastarieji tekstai, žinoma, atlieka legitimuojančią funkciją jau vien savo egzistencija, t.y. tuo, kad apie tam tikrą menininką yra rašoma. Tačiau čia galia vėl pereina į A. Andriuškevičiaus rankas: kuriems menininkams skirtus tekstus reikia įdėti į rinkinį, nusprendžia rinkinio sudarytojas. Kaip teigia pats A. Andriuškevičiaus: „Jų [kitų autorių – E.M.] tekstai yra skirti svarbioms šiuolaikinės mūsų dailės figūroms, apie kurias aš pats dėl vienokių ar kitokių aplinkybių nebuvau rašęs, o jų nepristačius knygoje bendras šiuolaikinio meninio gyvenimo vaizdas būtų tapęs gerokai skurdesnis“.

Esant tokiai situacijai, netgi tam pačiam menininkui skirti kelių kritikų tekstai (A. Andriuškevičiaus ir Mato Dūdos apie Vladimirą Tarasovą) nesukuria jokios diskusijos; tekstai lieka kaip atskiri, tarpusavyje ryšio neturintys literatūros kūriniai.

Negalima teigti, kad rinkinyje nėra jokių daugialypės perspektyvos užuomazgų. Vienas labiau išsiskiriančių „Menininkų“ dalies tekstų yra Audronės Žukauskaitės ir Raimundo Malašausko pokalbis apie Gedimino ir Nomedos Urbonų kūrybą. Pirma, abiejų pašnekovų požiūriai yra gana skirtingi. Dar labiau intriguoja tai, kad jų išsakoma nuomonė apie šiuolaikinius dailės procesus skiriasi ir nuo rinkinio sudarytojo. Štai A. Andriuškevičius, aptarinėdamas šiuolaikinio lietuvių meno procesus, visuomet remiasi postmodernizmo teorijomis, pagal jas klasifikuoja kūrybą, pavyzdžiui, „rūšys, šakos, žanrai. Kaip ir dera postmodernistinio tipo kultūrai, jie pynėsi, tirpo vienas kitame ir – kito“. Tuo tarpu R. Malašauskas, atvirkščiai, greičiau nori pabėgti nuo postmodernistinės teorijos rėmų: „Interaktyvumas – viena labiausiai nuvalkiotų šiuolaikinio meno žargono kategorijų. Meno projektai dažnai inkorporuoja savo interpretavimo kodą, kad būtų atpažinti ir priimti į žinojimo rinką.“ Priešingų nuomonių susidūrimą galima aptikti ir interviu su menininkais: „Jau kelintu klausimu esu stumiamas užsiimti didaktika“, – rėžia Deimantas Narkevičius.

Vis dėlto, nepaisant retkarčiais prasiveržiančių požiūrių skirtumų, bendra knygos analitinė žiūra lieka vienalytė (jei nekreipsime dėmesio į tai, kad paties A. Andriuškevičiaus žvilgsnis laikui bėgant keičiasi), skirtingos pavardės pristato kritikus kaip improvizacijos meistrus, bet nepristato jų nuomonių apie šiuolaikinio meno procesus. Šiaip ar taip nemaža dalis išspausdintų (ir neišspausdintų) kritikų yra parašę gana aiškią poziciją užimančių bei griežtesnių analitinių tekstų. Tai teigia ir pats sudarytojas: „Mes, ypač peikimo srityje, esam nebylūs. Žinoma, išimčių yra: Lolita Jablonskienė, Jurgita Ludavičienė, Austėja (pastaruoju metu vis įžūlėjanti) Čepauskaitė“. Deja, nė vienas iš kelių įdėtų A. Čepauskaitės tekstų nėra tokio pobūdžio.

Kita vertus, per pastarąjį dešimtmetį buvo išleistas ne vienas leidinys, kuriame pristatyti šių ir kitų kritikų akademinio pobūdžio analitiniai tekstai: „Pažymėtos teritorijos“, „Dešimtojo dešimtmečio dailės procesai ir kontekstai“, „Apie dailės kritiką: fikcijos, baimės, sprendimai“, „Reprezentacijos iššūkiai“ ir dar keli. A. Andriuškevičius, sudėdamas į rinkinį („Menininkų“ skiltyje) vien laisvas, improvizacines interpretacijas, užpildė tuščią šiuolaikinių neperiodinių dailėtyros leidinių nišą. Labai svarbu tai, kad tokio pobūdžio tekstai, palyginti su išspausdintais anksčiau minėtuose rinkiniuose, yra skaitomi daug gausesnio skaitytojų būrio, taigi gali priartinti daugiau žmonių ir prie šiuolaikinio meno procesų, ir prie jų kritikos.

O svarbiausia, kad skaitytojų būrio dydis nepablogina kokybės: visi rinkinio tekstai yra išties geri ir su malonumu skaitomi.

______________________________

Alfonsas Andriuškevičius. Lietuvių dailė 1996–2005. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, 700 egz., 247 p.