Forma ir jausmas

Jonas Švažas. „Medžiai žydi“. 1975 m.

Šiais metais Stasio Juškaus galerijoje rengiamomis parodomis siekiama supažindinti žiūrovus su žymiausiais XX a. Lietuvos dailės kūrėjais. Čia jau galima buvo išvysti Vlado Karatajaus, Aloyzo Stasiulevičiaus ar Jono Čeponio tapybos darbus. Paskutinėje parodoje „Forma ir jausmas“ eksponuoti Jono Švažo kūriniai, atspindintys svarbiausius menininko kūrybos momentus ir reikšmingus poslinkius XX a. antrosios pusės Lietuvos tapyboje.

J. Švažas, A. Stasiulevičius, J. Čeponis, Silvestras Džiaukštas, Vincentas Gečas priklausė menininkų kartai, XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 7-ojo pradžioje pasipriešinusiai socialistinio realizmo keliamiems reikalavimams, iki tol varžiusiems kūrybines galimybes, ir pradėjusiai plėtoti individualius kūrybos principus. Jie domėjosi tarpukario lietuvių dailės palikimu, studijavo pasaulio modernųjį meną, įgytą patirtį pritaikė savo darbuose, kuriuos neabejotinai paveikė ir tuometinė Lietuvos meninė terpė. Ryškiai pakito plastinė kūrinių sandara: dailininkai laisviau transformavo tikrovės vaizdinius, drąsiau vartojo specifines tapybos priemones, tad darbai prakalbo turtinga potėpių, faktūrų, nuo realybės nutolusių spalvų ir formų kalba.

S. Juškaus galerijoje eksponuotais darbais siekta aprėpti tiek ankstyvąją J. Švažo kūrybą, tiek vėlyvuosius jos tarpsnius. Parodos organizatoriams pavyko atskleisti ir tematinę dailininko paletę: nuo portretų ir gamtinių motyvų, industrinių ir miesto peizažų iki vėlesniuose darbuose pasirodžiusio realių ir fantastinių vaizdinių sugretinimo.

J. Švažas laisvai interpretavo pasirinktus motyvus, jiems palikdamas su natūros objektais identifikuojamus pavidalus. Tuo tarpu plastinė traktuotė dailininko kūryboje plėtota keliomis linkmėmis.

Gamtinės tematikos darbuose vyravo ekspresionistinis pradas, emocionalus potėpis, išraiškinga ir paveiki spalva, daug dėmesio skirta faktūrai. Postalinistinėje Lietuvoje J. Švažas ir A. Stasiulevičius vieni pirmųjų ėmėsi koliažo. Koliažas praturtino faktūrinę gamą, leido atsiskleisti dailininko gebėjimui valdyti formą („Sudraskytas medis“, 1968).

Jonas Švažas. „Medžių kamienai“. 1976 m.

Tuo tarpu plėtojamos industrinio peizažo tematikos kūriniuose greta spalvinių uždavinių spręstos dekoratyvios formos traktuotės, konstruktyvių ir tapybinių elementų dermės, linijų ritmo problemos. Įvairiuose pramoniniuose statiniuose, įrenginiuose, konstrukcijose J. Švažas įžvelgė begales netikėtų plastinių idėjų, galimybes nevaržomai improvizuoti. Savitai taikydamas abstrakčiajai dailei būdingus principus, interpretuodamas sudėtingas formas, dailininkas jas derino su spalvine raiška. Kitaip negu Algimanto Kuro darbuose, kuriuose žiūrovas tiesiogiai susiduria su medžiagiškąja daiktų būtimi, kur nepalikta vietos romantikai, J. Švažo kūriniuose vyrauja poetiškas, sudvasintas požiūris į vaizduojamus objektus – jo nutapytas pramoninis peizažas atrodo nepaliestas kasdienybės: apvalytas nuo realybės šiukšlių, spalvingas, į jį žvelgiama su tam tikra nostalgija.

Miesto vaizdiniuose vyraujančios vidinės nuotaikos artimos metafizinei tapybai, Giorgio de Chirico darbų dvasiai. Vaizduodamas statinius, J. Švažas jų sienų plokštumas apvalo nuo nereikalingų detalių, gatves – nuo praeivių, apie žmogaus egzistavimą byloja tik patys pastatai. Atpažįstamos miesto vietos apgaubtos tam tikra laiko neapibrėžtumo skraiste. Paveikslo struktūra tapo subjekto dvasinių išgyvenimų, būties apmąstymų išraiška.

Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu J. Švažas dar giliau pasinėrė į egzistencinius apmąstymus. Darbuose derino realius ir fantastinius reginius, kuriuose įkomponuotos sąlygiškai nutapytos žmogaus figūros, plastine traktuote primenančios Franciso Bacono tapybą („Kosmosas“, 1976). Laisvai konstruotose kompozicijose toliau gilintasi į asmeninius, kontrastingomis spalvomis nuspalvintus dvasinius išgyvenimus.

Interpretuodamas visus minėtus motyvus, pasirinktais spalvų ir formų deriniais J. Švažas sugebėjo išreikšti veržlius jausmus, vidinius išgyvenimus, juos perkelti į plastinę savo darbų sandarą ir kartu paneigti kasdienybės banalumą.