Izraelio kino dienos

„Pasaulio pabaigoj – į kairę“

Gruodžio 14–19 d. „Skalvijos“ kino centre vyks Izraelio kino dienos, kurias centras organizuoja drauge su Izraelio ambasada ir Litvakų fondu. Tai bus unikali proga susipažinti su savita Izraelio kultūra bei kinematografininkų požiūriu, jų meninėmis paieškomis ir atradimais. Autoironija, kritiškas žvilgsnis į supančią tikrovę, daugiakultūriškumas, sudėtinga visuomenės sankloda atsispindi skirtingų kartų režisierių darbuose.

Vienas lankomiausių Izraelyje režisieriaus Avi Neshero filmas „Pasaulio pabaigoj – į kairę“ („Turn Left at the End of the World“, 2004) nukelia į 7-ąjį dešimtmetį, kai Izraelį užplūdo didžioji Maroko imigrantų banga. Pabėgėliai įsikuria mažame miestelyje dykumos pakraštyje. Butelių gamykla – vienintelis jų pragyvenimo šaltinis. Netrukus jų gretas papildo ne tokia gausi indų bendruomenė, kuri taip pat ieško laimės dykumų krašte. Vyriausybės nurodymu, jie priversti gyventi šalia vieni kitų, nors jų kalba ir papročiai skirtingi. Visos pastangos apginti savo tautinį identitetą sukelia įtampą tarp indų ir marokiečių. Tačiau skirtingas stovyklas sujungia dviejų paauglių – Saros ir Nikolės draugystė. Jos dalijasi savo mergaitiškomis paslaptimis ir naujo gyvenimo svajonėmis, nepaisydamos įsisenėjusio konflikto. Pamažu apleistoje, bet vaizdingoje vietovėje įsigali harmonija ir supratimas. Filmas pelnė žiūrovų simpatijų prizą Taorminos (Italija) kino festivalyje. (14 d. 18 val., atidarymas, 15 d. 18 val.)

Biografinė drama „Zoharas“ („Zohar“, rež. Eran Riklis, 1993) pasakoja apie garsaus dainininko Zoharo Argovo gyvenimą. Jis užaugo vargingoje šeimoje, bet tapo populiarus visame Izraelyje. 9-ajame dešimtmetyje jo dainos prisidėjo prie naujo muzikinio stiliaus suklestėjimo. Tuo pasinaudojo įtakingi šou verslo atstovai, iškėlę jauną atlikėją į šlovės Olimpą. Tačiau iškėlę Zoharą, jie atskyrė jį nuo artimųjų. Zoharas pasijuto vienišas, pradėjo vartoti narkotikus, sužlugdė savo muzikinę karjerą ir asmeninį gyvenimą. Tragiška menininko istorija pasakojama vaidybinius epizodus derinant su muzikiniais intarpais, kuriuose skamba originalūs Zoharo Argovo įrašai, iki šiol Izraelyje nepraradę populiarumo. (16 d.18 val.)

Komiška drama „Cleen Sweep, arba Absoliuti pergalė“ („Cleen Sweep“, 2002) – tai režisieriaus Odedo Davidofo debiutas, sukurtas Quentino Tarantino kino stiliumi. Komiškas, vulgarus ir kartu romantiškas trileris pasakoja apie policininkų ir nusikaltėlių pasaulio kasdienybę. Pagrindinė filmo herojė Aja yra slaptoji agentė, palaikanti intymius ryšius su savo šefu detektyvu Rubenu. Šis įpareigoja merginą likviduoti mafijos vadeivą Patriką. Aja išsinuomoja butą toje pačioje laiptinėje, kur gyvena mafijozas, ir atsitiktinai susipažįsta su aktyvia feministe Šuli, rašančia disertaciją apie moterų orgazmą. Pamažu Aja pradeda abejoti savo santykiais su Rubenu. Per slaptą operaciją šis nori išnešti savo kailį sveiką, gyvybe rizikuoja Aja. Ji nusprendžia tapti nepriklausoma. Filmas apdovanotas Izraelio kino akademijos prizais už geriausią moters vaidmenį ir montažą. (17 d. 18 val.)

Populiariausiu visų laikų Izraelio filmu paskelbta ir kasmet Nepriklausomybės dieną rodoma režisieriaus Avi Neshero juosta „Halakaha trupė, arba Išdainuok savo širdį“ („Halakaha“, 1979) atskleidžia Izraelio politinio ir kultūrinio gyvenimo peripetijas. Filmas nukelia į šešias dienas trukusį karą. Izraelio armijai užsakius, buvo sudaryta keliaujanti muzikantų grupė, koncertuojanti fronte atsidūrusiems kariams. Dvylikos jaunuolių atliekamų dainų ir pasirodymų laukė visi, tačiau nuolatinės kelionės, įtemptos repeticijos, slapta tarpusavio konkurencija išblaškė romantiškas grupės narių viltis ir nuotaikas. Asmeninės filmo herojų istorijos susipina su politinėmis ir kultūrinėmis tų laikų Izraelio aktualijomis, pergalės džiaugsmą ir euforiją keičia netikrumo jausmas ir nusivylimas. Nepaisant išbandymų, muzikantai pasiekia savo tikslą – patenka į nacionalinę televiziją. (18 d. 19 val.)

Tarptautinio Haifos festivalio pagrindiniu prizu apdovanota juosta „Geltonasis asfaltas“ („Yellow Asphalt“, rež. Danny Verete, 2000) nagrinėja tradicijų ir modernumo sankirtą šių dienų Izraelio visuomenėje. Režisierius septynerius metus praleido johalinų gentyje, bandydamas suvokti klajoklių gyvenimo paslaptis. Matyt, tai nulėmė ir dokumentišką „Geltonojo asfalto“ stilių bei režisieriaus pastangas atskleisti skirtingų bendruomenių – žydų ir beduinų – tamsiąsias puses.

Filmą sudaro trys novelės. Vakarietiška kultūra ir civilizacija pamažu skverbiasi į Judėjos dykumą, kurioje nuo seno gyvena arabų klajokliai. Beduinai laikosi per tūkstantmečius susiklosčiusių papročių. Siauras asfaltuotas kelias yra vienintelis susisiekimas su išoriniu pasauliu, o kartu ir nelaimių šaltinis. Kai filmo pradžioje sunkvežimis mirtinai sužaloja beduinų berniuką, jo genties vyrai pasielgia tradiciškai. Filmo herojė vokietė bando pabėgti nuo savo vyro beduino, nes nebegali ištverti daugybės tabu saistomo vedybinio gyvenimo. Nesantuokiniai ryšiai pražudo beduinę Suhilą, dirbančią izraeliečio Samuelio ūkyje. (19 d. 19 val.)

Izraelio kino dienų seansai gruodžio 21–23 d. vyks „Ramybės“ klube Palangoje.

„Skalvijos“ inf.