Aną savaitę Londone ir kažkada seniai Lietuvoje

Staiga žiniasklaidoje kilo triukšmas, kad kėsinamasi uždrausti Kalėdas. Kažkas viešai paskelbė, kad pernelyg gausūs kalėdiniai papuošimai įstaigose, eteryje ir kitose viešose erdvėse gali įžeisti kitų tikėjimų atstovus ir todėl reikėtų jų atsisakyti. Į tokį politinio korektiškumo pasireiškimą sureaguota įvairiai. Vieni apsidžiaugė, kad pagaliau apmažės coca-colinio kičo lavina bei prekybos karštligė, visą mėnesį lydinti šią krikščionišką, bet taip pat ir saulėgrįžos šventę, ir ją bus galima ramiai sau švęsti su šeima ar draugais, pasipuošus namuose eglutę. Kiti labai pasipiktino, kad iš jų nori atimti kažką nepaprastai brangaus, ir puolė dar aršiau ir visa savaite anksčiau (nors ir taip jau pradėdavo gerokai per anksti) dabinti viską, kas įmanoma, blizgančiomis girliandomis, šokančiais Santa Klausais ir Sinatros balsu dainuojančiais meškučiais. Treti puolė eilinį kartą viskuo kaltinti musulmonus ir šiaip teroristus. Ketvirti, t.y. patys musulmonai, puolė rašyti į laikraščius, kad Kalėdos jiems iš tikrųjų labai patinka: gauni laisvų dienų, visur atpiginamos prekės – kas čia gali nepatikti?

Nėra vienybės ir dėl kito visaliaudinio nacionalinio tarptautinio renginio – 2012 metų olimpinių žaidynių Londone. Iš pradžių visi baisiai norėjo laimėti konkursą dėl teisės jas rengti. Aiškino visam pasauliui, kad jie tai padarys geriausiai ir dėl to yra labiausiai verti tos garbės. Po to baisiai džiūgavo tą konkursą laimėję. O dabar staiga pradėjo niurzgėti ir dejuoti: o kiek mums ta olimpiada kainuos? Tikriausiai trigubai daugiau negu apskaičiuota. Šitokia našta mokesčių mokėtojams! Kam mums tos žaidynės reikalingos? Nebenorime mes jų!

O kas tuo tarpu pas mus, Lietuvoje? Mums iki jų problemų dar toli.

Pas mus:

1. Anot visai dar nesenos kalėdinės S. Parulskio esė (argi tai iš tikrųjų esė?), karvė ėmė veršiuotis, bet veršiukas užstrigo ir gimė negyvas, o autorius su tėvu, jau ne kažin kokios sveikatos, turėjo būti pribuvėjais. Ir tai dabar aprašoma beveik visai tokiais pačiais žodžiais, tokiu pačiu ritmu, tokiu pačiu stiliumi, kaip jau šimtą kartų rašė dar mokykloje skaityti lietuvių literatūros klasikai. Kažin, jeigu tarp normalių šiuolaikiškų tekstų nebūtų įterpęs apie kaimą, gal ir premijos nebūtų gavęs?

2. L. Jonušys buvo vienas iš pirmųjų, sužinojęs apie Elviso Presley mirtį. Tačiau ši žinia, nors atėjusi beveik iš pirmų lūpų, vis tiek turėjo aptikti gavėją kaime, klėtelėje, šiene, prie kanopinių ar skeltanagių. Tai argi reikia tuo girtis? Kad ir užklupo tokia žinia visai atsitiktinai nuvažiavus vienai dienai, ne, pusei dienos, į kaimą labai labai tolimų giminių aplankyti, reikėtų vis tiek sakyti, kad išgirdote apie tai stovėdamas, pavyzdžiui, trivalandinėje eilėje prie tualetinio popieriaus, parduodamo kanceliarinių prekių parduotuvėje Vienuolio gatvėje šalia „Planetos“ kino teatro... Arba bešaudant tire priešais Halės turgų šalia parduotuvės „Trys laipteliai“... Na, sugalvokite ką nors. Ką nors, kas iš tikrųjų buvo.

Kodėl pas mus visi ne tik vyresnio, bet ir vidutinio amžiaus rašytojai iki šiol taip didžiuojasi savo kaimiška prigimtimi? Kodėl beveik visi vaizduoja, kad neturėjo jokios miestiškos praeities ir patirties, ir jos visiškai nevertina? Brangieji, atgyvenusi tai mada, lygiai kaip ir Londone vyrams dėvėti marškinėlius trumpomis rankovėmis užsivilkus ant kitų ilgomis rankovėmis. Dar kiti domisi spaudoje: o ar madinga dėvėti drabužius, kurie dar gamybos procese taip apdirbami, kad atrodytų jau padėvėti? Atsakymas: tai toks pat senumo ir vertingumo surogatas, kaip ir Valdovų rūmai.