Praeityje laukia jausmai

Iš prodiuserio Jerry Bruckheimerio ir režisieriaus Tony Scotto dueto esame įpratę laukti kažko panašaus į „Top Gun“ – gražiai įpakuoto reginio su žvaigždėmis. Naujas šio dueto filmas „Déjà vu“ (JAV, 2006) prasidėjo nesėkmingai: jį planuota kurti Naujajame Orleane 2005-aisiais, tačiau praūžus „Katrinos“ uraganui filmavimas nukeltas, paskui nutarta filmuoti kitur, tada atsisakė Scottas, filmą įsivaizdavęs tik šiame mieste. Galiausiai viskas buvo suderinta – Scottas grįžo, o uragano sugriauto Naujojo Orleano vaizdai puikiai atitiko filmo kuriamą neišvengiamos grėsmės nuojautos ir praradimo atmosferą. Tačiau ne tik tuo „Déjà vu“ skiriasi nuo ankstesnių Scotto filmų. Manau, jis gana netikėtas ir pačiam režisieriui, ir dabar įsigalinčiam teroristinio trilerio stiliui. Nors filme yra ir puikių gaudynių, ir įspūdingų sprogimų, ir žiaurių nieko nepaisančių teroristų, „Déjà vu“ pakeri nostalgiška nuotaika, kurioje susiliejo noras susigrąžinti praėjusį laiką, išsipildžiusios meilės ilgesys, praradimo liūdesys.

Be abejo, visa tai susiję su įspūdingai Denzelo Washingtono vaidinamu personažu – specialaus FTB padalinio detektyvu Dagu Karlinu. Atsidūręs siaubingos katastrofos vietoje – teroristai susprogdina keltą, kuriuo per drumzliną Misisipę keliasi JAV kareiviai, vaikai, miestiečiai, – jis iš menkiausių detalių atkuria sprogimo priešistorę. Būtent ji ir atveda Dagą Karliną prie nužudytosios merginos Kler (Paula Patton). Net prievartinės mirties guolyje ji atrodo pasakiškai graži. Detektyvas nujaučia, kad jos mirtis susijusi su teroristais, todėl bando atkurti paskutines Kler gyvenimo dienas ir valandas. Būtent tada agentas keista ir neištariama pavarde Pryzvara (Val Kilmer) jį supažindina su slaptos vyriausybinės programos kūrėjais. Šie mokslininkai gali atverti langą į laiką, bet labai neilgam – trys dienos, šešios valandos ir kelios minutės prieš įvykį, ir ne daugiau. Detektyvas gauna galimybę grįžti į tą laiką, kai Paulai iškilo grėsmė, ir ne tik aptikti teroristus, bet gal net išgelbėti merginą.

Po užtrukusio ir, deja, nieko, išskyrus tuščią žongliravimą moksliniais terminais, neparodančio persikėlimo į praeitį epizodo, Karlinas atsiduria laike, kai mergina dar buvo gyva. Netikėtai Paulo Camerono kamera tampa savotišku voyeur – kartu su detektyvu stebime intymias merginos gyvenimo smulkmenas, kurios, beje, apie ją pasako labai daug. Kolinas ryžtingai ima keisti realiame laike jau įvykusius įvykius. Įdomu stebėti, kaip kuriamas tas laikų ir įvykių susiliejimas, susipynimas, transformacija. Žiūrovas emociškai priverčiamas angažuotis gana paprastomis priemonėmis, pirmiausia, žinoma, vaikystėje pasakų išugdytu tikėjimu, kad tik mostelėjus burtų lazdele viskas gali pasikeisti į gera. Tačiau to mostelėjimo laukimą režisierius sumaniai ištęsia iki pat veiksmo atomazgos. Jau filmo įžangoje sukūręs labai įtikinamą ištęsto laiko epizodą prieš sprogstant keltui ir privertęs įsižiūrėti į kiekvieną kasdienybės gestą, detalę, nuotrupą, kuri tarsi atsispaudžia kažką baisaus nujaučiančio žiūrovo atmintyje, Scottas nevengia ekraninio vaizdo sulėtinimo ar pagreitinimo, trūkčiojančio montažo, laiko tarsi išplautų spalvų, į laiką filmo herojus tarsi įvelkančių ritmiškai labai tikslių kameros panoramų. Įtaigi filmo laikų tėkmė sukuriama labai paprastomis priemonėmis, bet jos ir lemia vaizdo magiją. Dar daugiau magijos ir vyriško žavesio turi Denzelas Washingtonas. Užtenka, kad jis būtų kadre, ir gali patikėti netikėčiausiais siužeto posūkiais. Kartu su juo „Déjà vu“ atsiranda ir romantiška gaida, ir savotiška ironija, nes juk akivaizdu, kad tai, kas vyksta „Katrinos“ nusiaubtame Naujajame Orleane, pamatėme jo herojaus akimis. Tačiau teks patiems nuspręsti, ar tai buvo materializuota detektyvo fantazija, ar dar vienas sėkmingai pasibaigęs pasaulinio karo su teroristais epizodas.

Živilė Pipinytė