Palaidūno karjera

David Hockney. Iš ciklo „Palaidūno karjera“

Mykolo Žilinsko galerijoje eksponuojami keturi 1961–1977 m. sukurti britų menininko Davido Hockney grafikos spaudų aplankai: „Palaidūno karjera“, „C.P. Cavafy 14 poemų iliustracijos“, „Mėlynoji gitara“ ir „Brolių Grimmų šešių pasakų iliustracijos“.

„Palaidūno karjera“ – pirmas D. Hockney grafikos darbų ciklas, sukurtas 1963 metais. Šešiolikos dvispalvių darbų seriją inspiravo Williamo Hogharto grafika (joje vaizduojama pamokoma istorija apie iššvaistytą gyvenimą) ir asmeninė Niujorke įgyta patirtis (ne tik kultūriniai, bet ir urbanistiniai simboliai, pvz., „Empire State Building“ oforte „Atvykimas“). Pusiau biografiniuose darbuose britų menininkas užmezga pokalbį su liberalia XX a. JAV visuomene, vaizdų kalba nagrinėja socialinio įsitvirtinimo, turtinius, šeimyninio statuso klausimus, akcentuoja žmonių silpnybes ir jų visuomenės negatyvą. D. Hockney grafika – išraiškinga menine forma atliekamas visuomenės kūno skaudulių preparavimas: raudona ir juoda spalvos, laisva vario plokštėje įbrėžta adatos linija, chaotiškas ar tikslus kryžmiškas štrichas ir akvatintos būdu sukurta tonų įvairovė. Užrašai tiesiai ant grafikos darbo tampa akcentais, panašų poveikį kaip ir vaizdinys turinčiais elementais. D. Hockney darbų pavadinimai tampa kone kompoziciniu piešinio elementu, visos plokštės sunumeruotos nuo 1 ir 1a iki 8 ir 8a, taip autorius išlieka artimas W. Hogartho aštuoniose plokštėse pasakotai asmenybės degradacijos istorijai. Naudojama raudona spalva gali būti siejama su kraujo praliejimu, visos be išimties kraujo dėmės pakimba virš grėsmės, negatyvo ar jo simbolio: žmogaus sunaikinimo („Atmestasis“), alkoholizmo padarinių („Gėrimo scena“), nuopuolio („Piniginė pradeda tuštėti“) ir kt. „Palaidūno karjerą“ – vieno žmogaus patirtį, dar ironiškai vadinamą „karjera“, kopimu aukštyn, nors greičiau tai atvirkščias procesas, degradacija, – D. Hockney bando parodyti paveikia perkeltine vaizdų kalba. Savo turiniu ši serija nėra tokios atviros struktūros kaip „Brolių Grimų šešių pasakų iliustracijos“. Šešiolikos dalių ciklas, paremtas asmenine patirtimi, turi aiškų naratyvą ir kone moralizuojantį tikslą.

Antras D. Hockney grafikos darbų ciklas – „C.P. Cavafy 14 poemų iliustracijos“. Kelerius metus analizavęs C.P. Cavafy eilėraščius, 1966 m. menininkas pradėjo graikų literato kūrybos interpretaciją. Linijinėse literatūros inspiruotose iliustracijose svarstyta tuo metu vis dar nelegali, nediskutuotina vienalytės meilės tema. Menininkas darbuose vaizduoja homoseksualistų gyvenimą: vaikinai laiką leidžia savo namuose, dalyvauja visuomeniniame gyvenime, sprendžia problemas, ilsisi. Rinkinyje „C.P. Cavafy 14 poemų iliustracijos“ nelieka prieš trejus metus sukurto ciklo „Palaidūno karjera“ tapybiškumo, menininkas žaidžia aiškia, antikaligrafiška, itin charakteringa linija, juodų ir baltų dėmių deriniai čia atskleidžia ne C.P. Cavafy aprašytą kosmopolitiškąją Aleksandriją, o daug platesnį asmeninių, socialinių klausimų analizavimą. Linijinėse iliustracijose – jausmingas Vidurio Rytų gyvenimas (architektūriniai pastatų elementai matomi trijuose darbuose: „Cavafy portretas Aleksandrijoje“, „Likti“, „Tabako parduotuvės vitrinoje“), visuose kituose darbuose geografinio panašumo maža – atvirkščiai, namų aplinkoje vaizduojamų žmonių gyvenimo neįmanoma priskirti jokiai kultūrai. Įdomu, kad D. Hockney piešiniuose veikia jo draugai, londoniečiai, o ne tiems kraštams būdingi žmonių tipažai. Tai dar viena sintezė – C.P. Cavafy jausmingi eilėraščiai ir asmeninė menininko patirtis spontaniškai vizualizuojami tiesiai ant vario plokščių. M. Žilinsko galerijoje eksponuojamas ciklas nėra tiesioginė C.P. Cavafy kūrybos iliustracija. Poeto žodis ir D. Hockney linija labiau susiję ne turiniu, o perteikiamais jausmais ir nuotaika, nostalgija ir ilgesiu praėjusiems laikams. Aiškių emocijų šiuose darbuose maža, vyrų jausmai ir D. Hockney perteikta nuotaika virsta vakuumu, puikia kompozicija pasižyminčių paveikslų tuštuma, neatsakytais klausimais, tuo metu lyg vis dar nelegaliu homoseksualistų gyvenimu.

D. Hockney kūryba – įtakų, patirčių sintezė. Tai ne tik „Palaidūno karjera“, „C.P. Cavafy 14 poemų iliustracijos“, bet ir 1976 m. pradėtas kurti grafikos rinkinys „Mėlynoji gitara“: D. Hockney šiems grafikos darbams įkvėpė Wallace’o Stevenso (JAV poetas modernistas) eilėraštis „Vyras su mėlyna gitara“, o poetą – Pablo Picasso darbai. Pirmasis 1974 m. atliktas penkiaspalvis kubistinių formų ofortas „Supaprastinti veidai“ savo menine raiška ir plastine forma susijęs su vėlesniu 1976–1977 m. sukurtu ciklu „Mėlynoji gitara“. Dar pirmajame, „tituliniame“ ciklo darbe „Mėlynoji gitara“ autorius nurodo W. Stevenso ir P. Picasso įtakas. Darbus jungianti mėlyna spalva – viena pagrindinių P. Picasso įtakų D. Hockney grafikos ciklo kūrybai. D. Hockney ofortus sukurti įkvėpė W. Stevenso eilėraštis „Vyras su mėlyna gitara“, jį poetas parašė inspiruotas P. Picasso mėlynojo periodo paveikslo „Senasis gitaristas“. Vienas ciklo darbas kone pakartoja šį P. Picasso darbą. D. Hockney gitaristą vaizduoja lygiai taip, kaip ir P. Picasso, tačiau paveikslą įrėmina spalvotomis detalėmis, puošia užrašais. Ciklo darbuose dažnai vaizduojami realybės objektai, tačiau visad šalia atsiranda aliuzijos į vaizduotės interpretacijas („Tik ir tak teisingu tapk“, „Kas tas Picasso“). Mėlynos gitaros vaizdavimas ar jos motyvas būdingas visiems ciklo paveikslams, garsą, judesį ir dinamiką menininkas perteikia gitaros linijos vibracija ar tiesiais štrichais. Menininkas žaidžia formomis ir iliuzijomis (stiklo iškraipymas „Jo akys gali čia sustoti“), pažeidžia mastelių, proporcijų taisykles, nepaiso daiktų tarpusavio ryšių.

David Hockney. C.P. Cavafy poemos iliustracija

Paskutinis Kaune pristatomas D. Hockney trisdešimt devynių dalių grafikos rinkinys – „Brolių Grimmų šešių pasakų iliustracijos“. Brolių Grimmų pasakų iliustracijos – tarpkultūrinis reiškinys. Šios istorijos – įdomi kultūrinė sintezė, prasidėjusi dar Vokietijos visuomenėje. Broliai Jacobas ir Wilhelmas Grimmai XIX a. pr. surinko ir užrašė Vokietijos folklorą, žmonių pasakotas istorijas, kurias kiekvienas perteikė interpretavo savaip. 1969 m. D. Hockney ėmėsi medžiagos interpretacijos, sintezavo siužetus, vaizdų kalba perteikė pasakų prasmes. Piešinys čia įgavo ne tik tiesioginių, bet ir perkeltinių reikšmių. Tai – nebe pasakos vaikams, o greičiau istorijos suaugusiems apie tai, kaip žmogus apsistato stiklinėmis sienomis („Princesė bokšte“, 1969 m.), apie pasirinkimus ir gudravimą siekiant tikslo („Žuvyje pasislėpęs berniukas“), nykimą („Sudužęs stiklo kalnas“) ir kt. Gyvi, dinamiški ir išradingai tekstą interpretuojantys grafikos darbai supažindina su pasakų siužetais, vaizdingi vokiečių pasakų sakiniai D. Hockney iliustracijose virsta koncentruotais vaizdais, kuriuose telpa priešistorė, dabartis ir aliuzija į ateities įvykius. Magiški pasakų įvykiai D. Hockney darbuose atgyja ne kaip tiesioginė teksto iliustracija, menininko darbai tampa vaizdinga reakcija, per savo suvokimo prizmę perleistu pasakų siužetu. Nežinant brolių Grimmų pasakų, šie D. Hockney darbai prasmingumo nepraranda. Tai tikrai nėra svarbiausių siužetinių įvykių naratyvas, veikiau sujungtos istorijos, sutrauktas ir savaip interpretuotas siužetas, atviri, savarankiški kūriniai. Kurdamas grafikos ciklą D. Hockney pasirinko metaforišką vaizdų kalbą.

Keturi D. Hockney grafikos darbų rinkiniai – suartėjimo ir atitolimo nuo realistinės vaizdavimo manieros pavyzdžiai. 1961–1966 m. sukurtas ciklas „Palaidūno karjera“ ryškus savo metaforiškumu, perkeltinėmis prasmėmis, socialinių, moralinių problemų aktualizavimu. Gilinimasis į žmogaus asmeninio gyvenimo klausimus vizualizuotas rinkinyje „C.P. Cavafy 14 poemų iliustracijos“, nostalgija ir tuštuma dvelkiančiuose darbuose menininkas sujungia graikų poeto C.P. Cavafy kūrybą, asmeninę, draugų patirtis.

1967 m. D. Hockney atsigręžia į modernizmą: W. Stevenso poeziją ir P. Picasso meninę raišką. Ciklo „Mėlynoji gitara“ dalyse penkiomis spalvomis interpretuojamas tikroviškumo ir iliuzijos santykis, drąsiai cituojami ir varijuojami P. Picasso paveikslų motyvai. Cikle „Brolių Grimmų šešių pasakų iliustracijos“ menininkas ėmėsi visuomenės folkloro analizės. Atsisakęs tiesioginio mitinio siužeto perteikimo, D. Hockney istorijas užkodavo metaforiška vaizdų kalba.