Pragmatizmo link

Pastaraisiais metais naujo/jauno meno paieška Lietuvos meno pasaulyje įgavo išties įspūdingą pagreitį, tokį, kad net galima įžvelgti „XXI a. suomiškojo futurizmo“ apraiškas. „Aplenkiant istoriją“  („Faster than history“, 2004) – „Kiasma“ modernaus meno muziejuje vykusios parodos pavadinimas – gal ir nėra tiksli sąvoka šiandieniams procesams Lietuvos meno pasaulyje nusakyti, bet tam tikra prasme artima tam. Atsitiktinai ar neatsitiktinai „3xpozicijos“ projekto, inicijuoto aktualizuoti fotografijos ir videomeno bei medijų būsenas platesniame šiuolaikinio meno kontekste, viena iš koncepcinių ašių – postfotografija – idealiai iliustruoja „Kiasma“ muziejuje vykusios parodos koncepcinį lauką. Parodoje „Aplenkiant istoriją“ siekta pateikti kryptingą požiūrį į tai, kas Rytų ir Centrinės Europos regione įvyko XX a. dešimtajame dešimtmetyje (ir vis dar vyksta šiandien) – sparti integracija ir Vakarų praktikos perėmimas. Ką Vakarų pasaulis išgyveno per penkiasdešimt metų, tą Rytų ir Centrinės Europos regionas bandė perimti per dešimt. Į „3xpozicijos“ parodos kuratorinę strategiją galima būtų žiūrėti kaip į bandymą kvestionuoti medijos vietą ir reikšmę šiuolaikinio meno praktikoje arba kaip į bandymą reaktualizuoti Vakarų pasaulio 9–10-ojo dešimtmečių šiuolaikinio meno diskurso elementus lokaliame fotografijos meno kontekste.

„Post“, „postmeno“ ir „hiper“ kategorijos, aktualizuotos Vakaruose praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais ir siejamos su J. Baudrillard’u, A. Kaprow, A.C. Danto  ar leidinyje „Fotografija“ minėtu W.J. Mitchellu  ir kitais, dar kartą aktualizuojamos šiandieniame lokaliame kontekste, puikiai iliustruoja parodos „Aplenkiant istoriją“ pastabas: regiono meninių praktikų specifiką – forsuotus integracinius procesus. Tačiau „3xpozicijos“ projekto atveju meno istorija tiesmukai necituojama. Kompleksiškumo (internetinis bendruomenės dienoraštis, leidinys „Postfotografija“, paroda, parodos katalogas, vieša diskusija) ir atvirumo (bendruomeninis – „wiki“ – kuratorystės principas) strategijos suformuoja daugiasluoksnę kūrybinę platformą, sintezuojančią heterogeniškas praktikas ir patirtis. „3xpozicijos“ kompleksiškumas neabejotinai laikytinas šio projekto stipriąja savybe.

Virtualioje erdvėje per pastaruosius šešerius septynerius metus nepaprastai išplito virtualios komunikacinės-kolaboracinės platformos, dar vadinamos „wiki“, paremtos viešumo, atvirumo, bendraautorystės ir demokratiškumo principais. Panašių principų taikymas akcentuojamas ir šiame projekte. Negana to, šiuos demokratijos principus bandoma perkelti iš virtualios į fizinę erdvę. Pasinaudojus „3xpozicijos“ internetine svetaine ir subūrus atvirą bendruomenę su vieša diskusijų platforma, sudarytos sąlygos plėtoti bendraautorinę kuratorinę strategiją ir realizuoti ją per parodą Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ galerijoje.

Viena vertus, variacijos tarp demokratinės (viešos ir atviros) virtualios aplinkos, institucinio leidinio ir hierarchizuotos galerinės erdvės kelia tam tikrų abejonių šio projekto politika. Kita vertus, tas pats projekto multidimensinis kompleksiškumas ir heterogeniškas diskursas anuliuoja galios mechanizmus ir sudaro prielaidas laisvoms (gal net šiek tiek chaotiškoms ir nekontroliuojamoms) praktikoms.

Vienais ar kitais sumetimais grįstas projekto iniciatorių sprendimas susieti kulminacinę projekto prezentaciją su „Prospekto“ galerija leidžia įžvelgti bendrą institucionalizavimosi tendenciją šiuolaikiniame jaunųjų mene.

Grįžtant į straipsnio pradžią, kur bandoma pabrėžti suintensyvėjusius naujo/jauno meno reprezentacijos procesus Lietuvos meno pasaulyje, norėtųsi į „3xpozicijos“ projektą pažvelgti bendresniame, platesniame kontekste ir pristatyti jį gretinant su panašaus profilio projektais, tokiais kaip „Entuziastai“, „Saviobjektai“, „Savi subjektai“, taip pat pabandyti įvardyti tam tikras institucines tendencijas.

Geriausia būtų pradėti nuo klausimų: kas leidžia šiems parodiniams projektams būti tokiems skirtingiems ir kartu tokiems vienodiems? Kuo jie įdomūs institucinių sąveikų ir santykių aspektu?

Pirma, tai nuolatinis meno pasaulio naujumo ir atsinaujinimo poreikis, kuris visuose šiuose projektuose pasireiškia per programiškai atvirai ar latentiškai užkoduotas naujo/jauno kategorijas. „Entuziastams“ tai – debiutas, „Saviobjektams“ – jaunųjų Lietuvos menininkų kūryba, „Saviems subjektams“ – jaunosios ambicijos, „3xpozicijai“ – smalsumas ir ieškojimas.

Antra, visi šie projektai vienaip ar kitaip susiję su pagrindinėmis institucijomis, atstovaujančiomis vizualinius menus: ŠMC, ŠDIC, LFS, LDS, LTMKS.

Trečia, reikia nepamiršti ir šių projektų iniciatyvos išeities taškų. Šiuo atveju galima nurodyti dvi pagrindines tendencijas: iniciatyvą iš viršaus („Entuziastai“ ir „Saviobjektai“) – ir iniciatyvą iš apačios („Savi subjektai“ ir „3xpozicija“). Čia reikia pabrėžti, kad visi parodiniai projektai realizuoti per institucijas, esančias reprezentacinėse urbanistinėse erdvėse. Atidžiau pažvelgus matyti, kad šios erdvės turi svarų statusą ne tik meno pasaulyje, bet ir žymi ekonominių, politinių ir socialinių galių sankaupą bendresniame visuomeniniame kontekste. Jos visos išsidėsčiusios miesto centre, intensyvaus eismo gatvėse (pėsčiųjų zonose): ŠMC – Vokiečių g., „Prospekto galerija“ – Gedimino pr., Radvilų rūmai – Vilniaus g., „Šv. Jono gatvės galerija“ – Šv. Jono gatvėje.

Nors institucija yra universali socialinių santykių būsena, kiekvienu atveju ji yra specifiška. Lietuvos meno pasaulis – ne išimtis, ir čia galioja tam tikri principai. Gana dažnai institucijos sąvoka redukuojama iki fizinės erdvės ar formalios organizacijos reikšmės, pavyzdžiui, galerijos, administracijos ir menininkų sąjungos.

O, tarkim, neformalios kūrybinės grupės, klestėjusios prieš 15 metų, vėliau nunykusios ir šiandien jaunosios kartos dar neišplėtotos kaip kūrybinių kolaboracijų formos („Baltos kandys“, „Cooltūristės“), silpnai veikia meno pasaulio institucininę savivoką.

Gal erdvės ir organizacijos aspektų aktualumas, institucinių santykių praktikos ir formų nunykimas atskleidžia lokalaus institucinio gyvenimo kritinius taškus?

Organizacijos aspektą, šiuo atveju traktuojamą kaip organizaciniai gebėjimai, šiandieniame meno pasaulyje gal ir galėtume nurodyti kaip didelį privalumą, tačiau erdvės aspekto problematiškumas labai abejotinas, nebent atsižvelgtume į ekonominį ir politinį interesus. Alytaus bienalė tam tikra prasme tai patvirtina.

Tad kas gali dirginti šiuolaikinio meno pasaulio „institucinį nervą“? Aukščiau išvardyti teiginiai gali suponuoti nunykusią-supuvusią komunikaciją, nenorą ir negebėjimą susitarti ir bendradarbiauti įvairiais lygmenimis. Gal dėl to didžiosios dalies jaunosios kartos pasirinkimas yra iš anksto nulemtas? Tam tikra prasme nuolatinis dairymasis į isteblišmentą yra lengviausias ir mažiausiai kūrybiškas savirealizacijos ir savęs įteisinimo būdas. Šiame kontekste visuotinė naujo/jauno institucionalizacijos tendencija, kaip reiškinys, kelia tam tikras abejones. Kodėl šis ritualas toks tvirtas, mažai kintantis ir visų pripažįstamas? Į tai geriausiai galėtų atsakyti lakoniškas Mareko Wasilewsky  ir Roddy Hunterio  interviu apibendrinimas, tai – institucijos infrastruktūros teikiamas komfortas, kuriuo menininkas naudojasi. Tai dar kartą paliudija organizacinio aspekto svarbą meno scenai.

Pastaruoju metu politinis ar ekonominis aspektai dominavo instituciniame diskurse, mažai tepalikdami vietos platesniam požiūriui. Ar institucijos galios problemos eskalavimas adekvatus visapusiškam požiūriui? Ar tai nėra gilesnių problemų maskavimas ar ignoravimas?

Esamoje situacijoje menininko ir institucijos santykių pavyzdžiai liudija pragmatiškų santykių nusistovėjimą. O pragmatiški santykiai irgi gali būti vertinami įvairiai.