Kai susitinka Jis ir Ji

M. Macevičiaus nuotr.

Lapkričio 10–11 d. „Menų spaustuvės“ scenos menų jaunųjų menininkų programoje „Atvira erdvė“ buvo pristatyta pirmoji šiais metais šokio spektaklio premjera „Srūva. Neliesk“. Tai šokio, poezijos ir muzikos lydinys, kurį kartu kūrė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šokio specialybės IV kurso studentai Jonas Verseckas, Tautvilas Gurevičius, Greta Stančiauskaitė ir gitaristas Ilja Pikalovas.

Itin jautriame, atvirame ir šiltame spektaklyje bandoma švelniai prisiliesti prie to, kas gali nutikti susitikus Jam ir Jai. Spektaklio idėjos ir tekstų autorius, taip pat režisierius ir choreografas Verseckas scenoje tai bando atskleisti drauge su Stančiauskaite.

Paprastučiu elektrine gitara atliekamu motyvu į Kišeninę salę „Menų spaustuvėje“ besirenkančius žiūrovus pasitikęs ir į vietas nulydėjęs Pikalovas įsitaiso scenos kampe ir pasiruošia per spektaklį „lydėti“ ir atlikėjus. Debiutinis Versecko darbas išsiskiria tuo, kad spektaklyje ne šokis reaguoja į muziką, o muzikantas stengiasi prisitaikyti prie šokėjų judesių ir net žeme riedančio obuolio tempo. Tačiau tenka pabrėžti, kad tai veikia tik spektaklio pradžioje. Vėliau, susipynus tekstui, judesiui ir išsakomoms bei išgyvenamoms emocijoms, muzika tarsi pasitraukia į įprastinį šokio spektaklio foną.

Eilėmis ir šokiu Verseckas ir Stančiauskaitė scenoje pateikia įvairias dviejų žmonių, esančių šalia, bet ne visada matančių ir jaučiančių vienas kitą, buvimo kartu būsenas – nuo drovių pirmųjų prisilietimų pirštų galais iki „iš dugno“ keliamų tostų už mylimąją kaip už „saldžią kalę, sėdinčią dugne“. Šokis į Stančiauskaitės ir Versecko monologus įsiterpia, kai nebeužtenka žodžių, o prie jų grįžtama, kai savo tiesą kitam norisi išsakyti tiesiai į akis arba tiesiog išrėkti.

Stančiauskaitė jautri ir išraiškinga. Dramatiškas emocijas jai vienodai gerai sekasi reikšti ir judesiu, ir žodžiu, ir daina. Stebint jos laužytus, spontaniškus ir kartais visai susmulkėjančius judesius nublanksta Versecko tuo pačiu metu sakomas monologas. Stančiauskaitė akivaizdžiai stipresnė už savo partnerį, šiam šokti sekasi kur kas sunkiau, nors kartais dramatizmu persunkti jo judesiai atrodo kiek chaotiški ir nemotyvuoti. Ironišką šypseną kelia ir „vyriškos“ kančios kauke pridengtas Versecko monologas, rankoje filosofiškai smilkstant cigaretei ir ją užgesinant tiesiai į delną.

Nors spektakliui pritrūko aiškesnio pabaigos akcento (o jis būtinas net ir tada, kai viskas baigiasi, bet taip nieko ir nenutinka), šis vos 40 minučių trunkantis dviejų žmonių susitikimas pakerėjo nuoširdumu ir beveik nuogu atvirumu. Dramatizmo dozė kartkartėmis atrodė kiek per didelė, o tekstai kiek naiviai maksimalistiniai, tačiau visa nusvėrė jaunatviškas noras atverti širdį, iš kurios srūvančio saldaus skausmo geriau neliesti.