Griuvėsių kultūra

L. Statulevičienės nuotr.

Šiandien nuo 12 iki 14 val. prie Katedros renkasi žmonės, nesutinkantys, kad dėl atstatomų Valdovų rūmų būtų griaunamas XIX a. pastatytas Abraomo Šliosbergo namas. LDK valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties komisijos priimtas sprendimas – išsaugoti fasado fragmentą ir antrojo aukšto salę – rodo nepakankamą autentiškos architektūros vertinimą. Turbūt niekas rimtai nesvarstytų pasiūlymo numarinti kūną ir gelbėti ranką arba koją. Tačiau kultūros kūnas, pasirodo, gali būti aukojamas dėl plastinės operacijos ir klonuojamų didingos praeities vizijų.

Nerimstantys ginčai dėl Abraomo Šliosbergo namo išsaugojimo atskleidė skirtingus požiūrius į istoriją ir kultūros paveldą. Spaudoje, televizijoje ir internete vykstančios diskusijos dažnai patenka į tas pačias vilkduobes: idealizuotas istorijos vaizdinys kaunasi su realiu artefaktu simbolinėje erdvėje. Atstatomi Valdovų rūmai vaizduojami kaip tautos vienybės simbolis (ar nacionalizmo diskursas gimė ne XIX amžiuje? Vargu ar nugriautuose rūmuose gyvenę valdovai suprastų dabartines lietuvybės godas). O Šliosbergo namas esą tipinis carinės okupacijos laikų produktas, kurį žydų pirklys pastatė iš sugriautų Valdovų rūmų plytų, todėl jis nekelia tautinio pasididžiavimo jausmų ir turi būti nugriautas. Taip supaprastintai padalijus istoriją į „savą“ ir „svetimą“, dingsta istorinio tęstinumo jausmas. Juk istorija ir kultūra – ne kompiuterinis žaidimas, kuriame suprogramuoti tik mums patinkantys fragmentai.

Verta prisiminti ICOMOS (Tarptautinės paminklų ir paminklinių vietovių tarybos) ekspertų nuomonę apie Šliosbergo namą, išreikštą laiške Valstybinės paveldo komisijos pirmininkui Jonui Glemžai: „Visiškas namo nugriovimas ar jo sumažinimas iki kelių fragmentų net negali būti svarstomas. Mano ir visų mano kolegų nuomone, šis XIX a. pabaigos namas bei jo interjeras (laiptinė, langai, lubų lipdiniai ir kt.) turėtų būti maksimaliai išsaugotas ir viduje, ir išorėje bei privalo būti restauruotas. (...) Namas pats savaime yra istorijos dalis ir praturtina visą kompleksą. Pagaliau šio namo restauracija galėtų būti puikus pavyzdys vilniečiams, kaip reikėtų tvarkyti jų mieste esančius įvairių kultūros paveldo periodų gyvenamuosius pastatus.“ (ICOMOS prezidentas Michaelis Pesetas).

Paveldosaugos specialistė menotyrininkė Jūratė Markevičienė mano, kad būtina atsižvelgti į ICOMOS ekspertų nuomonę – ICOMOS yra oficialus UNESCO atstovas pasaulio paveldo klausimais. Objektas dar nėra gerai ištirtas, ypač menotyriniu požiūriu. Kai 2003 m. Europos Taryba rekomendavo skatinti dailės istorijos tyrimus, Lietuva taip pat už tai balsavo, tačiau dabar neskuba įgyvendinti savo pasiryžimo. Menotyrininkė J. Markevičienė siūlo surengti nuolatinę atstatymo projekto ir atstatymo eigos ekspoziciją ir nedelsiant organizuoti viešą funkcinio ir meninio interjerų sprendimo pristatymą visuomenei, kuris po to liktų kaip paroda.

Dailėtyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė mano, kad šioje situacijoje labai svarbu, koks santykio su istorija modelis bus pasirinktas. „Išryškėjo dvi pagrindinės pozicijos. Vieni mano, kad istorija yra auklėtoja – ji turi patriotiškai ugdyti, pakylėti dvasią, perteikti giliausias tautos vertybes. Jiems labai svarbi vizija, plytų pagalba materializuotas simbolis – tada nesvarbu, kad trūksta duomenų, kad dedami gelžbetoniniai perdengimai. Istorizmo architektūra jiems atrodo meniškai nevertinga, todėl tą „prielipą“ norima nugriauti, o name rastą XVI a. sienos fragmentą integruoti į vizijos kampą. Tačiau kodėl manoma, kad šis istorijos fragmentas geriau atrodytų XXI, o ne XIX a. pastate?“

L. Statulevičienės nuotr.

Kita pozicija pripažįsta požiūrių ir interpretacijų įvairovę. Pasak dailėtyrininkės, kiekviena anksčiau iškelta istorijos versija yra subjektyvi, todėl galima pasikliauti tik konkrečiu išrašu iš archyvo ar autentišku architektūros fragmentu. Taip manantiems išlikę tikri gotikiniai rūsiai pasako daugiau už visą naują pastatą. Jiems istorija – tai atminties ženklai, pagal kuriuos galima atkurti tam tikros kartos ar epochos gyvenimą. „Mano pažįstamų kartai jų vaikystės ir jaunystės atminties ženklai – Gudaičio paveikslas, metaliniai kapinių vainikai, Lentvario kilimas, „Jiesios“ puodelis ir pirmosios „Žalgirio“ tarptautinės pergalės kaip atminimo ženklai – yra lygiaverčiai, nors jų meninė vertė (jei ji apskritai pamatuojama) nevienoda. Kuris iš šių momentų reikšmingesnis, geriau atspindi laikmetį, kiekvienas nusprendžia savaip.

Gal iškilių asmenybių, karžygių, kunigaikščių istorija labiau jaudina, bet ne mažiau įdomu, kaip gyveno ir paprasti žmonės – su savo klaidomis ir trūkumais. Jų gyvenimo liudijimų ne taip daug ir likę. Ne atskirais fragmentais, o kompleksiškai XIX a. aplinką, kaip visumą, galime pajusti gal tik dviejuose Vilniaus interjeruose – Rašytojų sąjungos ir Šliosbergo namo. Šio laikotarpio paveldu pasaulyje dabar domimasi, jis tyrinėjamas ne mažiau už rokoką. Tai, kad šalia atstatomų rūmų glaudžiasi realios istorijos liudijimas, tik sužmogina jų vaizdą. Tikiu, kad galima suderinti autentišką XIX a. pastatą ir kuriamą viziją.“

Tačiau taikaus sambūvio idėjas griauna pragmatiškas požiūris į kultūrą. Lietuvos dailės istorikų draugija šių metų spalio 27 d. surašė kreipimąsi protestuodami prieš Abraomo Šliosbergo namo (1801 m.), esančio Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, griovimą ar dalinį pakeitimą. Kreipimasis buvo adresuotas LR kultūros ministrui, Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ direktoriui, LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui, Kultūros paveldo departamento direktoriui. Spalio 22 d. gautas atsakymas iš LR Kultūros ministerijos, kuriame patvirtinta, kad bus laikomasi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos 2006 spalio 9 d. posėdyje priimtų projektinių sprendimų nugriauti XIX a. architektūros paminklą ir atkurti gotikos ir renesanso erdves panaudojant autentiškų mūrų liekanas. Kaip nedidelė kompensacija reikalaujantiems išsaugoti XIX a. autentišką statinį numatyta palikti kelis A. Šliosbergo namo fragmentus. Lietuvos dailės istorikų draugijos pirmininkė Dalia Klajumienė mano, kad „sprendimai priimti daugiausia prisidengus „teisingos“ lietuvių tautos istorijos lozungais, siekiant atkurti „garbingą“ praeitį. Šis požiūris yra labai ydingas ir gali privesti iki visiško absurdo ir nevaldomo, jokių įstatymų nereglamentuojamo „nepageidaujamų“ ar kam nors trukdančių paveldo objektų naikinimo. Pasaulio paveldosaugos praktikoje ir istorijos moksle jau seniai nebesivadovaujama nuostata, kad anksčiau sukurtas architektūros ar dailės kūrinys (ar išlikęs nedidelis fragmentas) yra pranašesnis už jo jaunesnį „brolį“. Norėtųsi tikėtis, kad ir sprendžiant XIX a. pradžioje statytų A. Šliosbergo namų likimą nugalės sveikas protas ir profesionalumas, o ne ideologinės ambicijos.“

Ne tik Lietuva, bet ir visa Europa atidžiai stebi, ar mūsų kultūra kratosi barbarybės, ar naujos idėjos ir toliau bus auginamos ant griuvėsių krūvos.