Kai klišė kalbasi su kliše

„Geri metai“

...Londono finansininkas Maksas Skineris gauna netikėtą palikimą – dėdės pilaitę ir vynuogyną Provanse. Nuvykęs trumpam apžiūrėti turto ir nusprendęs greitai jo atsikratyti, Maksas patenka į likimo jam paspęstus spąstus: pirma įkrenta į tuščią baseiną ir negali iš jo išlipti, paskui pavėluoja į lėktuvą, dar vėliau sužino, kad po paskutinės biržos „operacijos“ yra nelabai pageidaujamas Londone, paskui įsimyli vietos gražuolę – kavinės savininkę, tada pradeda remontuoti namus, kuriuose kadaise per vasaros atostogas patirdavo dėdės išmintį ir gyvenimo pamokas, o galiausiai supranta, kad geresnės vietos kaip „La Siroque“ jis nesuras.

Aišku, Maksas suvokia ir šį tą daugiau (namo remontas, kaip ir kiekvienas remontas ar generalinė tvarka, padeda ne tik atsikratyti visokių niekų, bet ir pravėdinti smegenis). Jis supranta, kad nebenori dalyvauti žiurkių lenktynėse, būti tarp apsimetėlių ir karjeristų, kad paprasčiausiai nori būti įsimylėjęs, aptingęs, laimingas – būti savimi. Tad Makso pasirinkimu neverta abejoti.

Iš naujo pradėjęs atkurti savo gyvenimą idiliškame Provanse, Maksas neišvengia ir tam tikrų problemų: staiga atsiranda nesantuokinė dėdės dukra iš Kalifornijos, paslaptingai elgiasi vynuogyną prižiūrėjusi vaikystės draugų prancūzų pora, dar keisčiau – atvykęs vynuogynų ekspertas... Tačiau ir dėl to abejoti neverta – viskas išsispręs, paaiškės, nuputos.

Tad kas taip žavi šiame naujame, visai nuspėjamame, tarsi palengvintame, sudarytame iš vienų klišių pripažinto meistro Ridley Scotto („Likvidatorius“, „Telma ir Luiza“, „Gladiatorius“, „Dangaus karalystė“ ir kt.) filme „Geri metai“ („A Good Year“, JAV, 2006), sukurtame pagal beveik autobiografinę Peterio Mayle’o knygą „Metai Provanse“? Pirmiausia, žinoma, nuostabiai lengvai Maksą suvaidinęs Russellas Crowe, kurio vyriškas žavesys filme trykšta fontanais. Žavi ir filmo kūrėjų požiūris į gyvenimą: viską galima pakeisti, užtenka tik labai to panorėti. Žavi požiūris į pinigus, jų darymą, valdžią ir priklausomybę nuo jų. Žavi humoras, nuspalvinantis filmą lengvos ironijos ir autoironijos atspalviais. Žavi Provanso interjerai, peizažai ir nepamirštama šviesa, kuri pati veikia kaip vynas (pati tai kartą patyriau). Pagaliau žavi net tai, kad viskas taip paprasta ir atpažįstama.

Bandydamas įminti genialiosios „Kasablankos“ mįslę, Umberto Eco rašė: „Būtent todėl, kad joje galima rasti visus archetipus, todėl, kad „Kasablanka“ cituoja tūkstančius kitų filmų, kur kiekvienas aktorius vaidina jau daug kartų suvaidintą vaidmenį, būtent todėl ji sukelia žiūrovams įspūdį, peržengiantį savo teksto ribas. Aromatingas „Kasablankos“ debesis tempia iš paskos situacijas, kurias žiūrovas iškart atspėja, nepastebėdamas, kad jos – iš kitų filmų. (...) Dvi klišės juokingos. Šimtas klišių jaudina. Todėl mes neaiškiai girdime, kaip klišės kalbasi tarpusavyje, švęsdamos susitikimą.“

„Geri metai“ greičiausiai niekad neprilygs „Kasablankai“. Tačiau sukurtas ir suvaidintas tikrai talentingų žmonių, filmas suteikia kelias valandas gryno džiaugsmo ir gerokai primiršto kino žiūrėjimo malonumo ir užkrečia noru kažką pakeisti – save, savo namus, savo aplinką.

Bene naujausias Rusijoje sukurtas blokbasteris – Vadimo Šmeliovo „Mažėjantis laikas“ („Obratnyj otsčiot“, Rusija, 2006) – taip pat atpažįstamas. Tik džiaugsmo iš jo kur kas mažiau. „Mažėjantis laikas“ – tipiškas veiksmo filmas, kur net siužetas diktuoja ritmą ir tempą: slapta Maskvos specialiųjų tarnybų grupė sužino, kad už 48 valandų teroristai rengia sprogimą mieste. Per likusį laiką jie turi sužinoti, kas konkrečiai sprogdins ir kur numatytas teroristų išpuolis. Be to, paaiškėja, kad grupėje yra išdavikas...

Siužetas iš tikrųjų rutuliojamas energingai, nedelsia nei filmo herojai, nei autoriai. Filme daug gaudynių, netikėtumų, įsimenantys personažai. Tiesa, kaip ir dera tokio pobūdžio filmams, išryškintas vienas jų bruožas – aklo „Kurmio“ (Leonidas Jarmolnikas) intelektualumas ir tiesiog antžmogiška nuojauta, jaunojo Šarapovo (Andrejus Merzlikinas) ryžtas, kompiuterių įsilaužėlės (Oksana Akinšina) genialumas ar viršininko (Maksimas Suchanovas) bekompromisiškumas, tačiau juk neatsitiktinai pasirinkti būtent šie puikių ekraninių įvaizdžių šleifu pasižymintys aktoriai. Gana netikėta tai, kad visa grupė – šaunūs ir sukelia pasitikėjimą ar net simpatijas. „Bet“ šįkart glūdi detalėse. O jos gana iškalbingos: iš pradžių arabo pavidalu pasirodęs atvykėlis teroristas sprogdintojas (Olegas Štefanka) su Estijos pasu neatpažįstamai pakeičia išvaizdą ir tampa mėlynakiu rusakalbiu iš Latvijos. Galutinis susidorojimas su juo vyksta tualete, o tai neišvengiamai primena viena garsią Rusijos prezidento frazę apie teroristus. Per daug priartėjęs prie realybės filmas, deja, ima dvelkti propaganda. Kad ir ką sakytumėt, propagandos kvapai nesukelia malonių asociacijų.