Europietiška dimensija

Europos Sąjunga inicijavo kultūros sostines, Europos Sąjunga skiria joms pinigų, todėl Europa tikisi, kad jų programoje atsispindės tai, ką „Palmer/Rae Associates“ pavadino „europietiška dimensija“. Tyrėjams apklausus buvusias kultūros sostines, visos jos be išimties patikino, kad kurdamos programas ieškojo ir europietiškumo ženklų, jautėsi įsipareigojusios atsižvelgti į šį aspektą. Tačiau europietiškos dimensijos samprata, taip pat jos „svoris“ programoje skyrėsi kiekviename mieste.

Žemyno tapatybės

Apibendrinus patirtį, galima išskirti šešis europietiškos dimensijos apibrėžimus:

1. Tai renginiai, kurių pagrindas – Europos menininkų talentai (pavyzdžiui, „Literatūros ekspresas“ ir „Devynių miestų namai“ Briuselyje – rašytojai ir menininkai kviesti į Europos Parlamento viešuosius renginius, „U2“ koncertas Tesalonikuose, Europos džiazo festivalis Grace, „Futurice“ mados šou Reikjavike ar Europos paskaitų ciklas Helsinkyje).

2. Bendradarbiavimas, koprodukcija, kultūros mainai (Šiaurės ir Baltijos regiono projektai Kopenhagoje ir Helsinkyje, „Trans Dance Europe“ Salamankoje).

3. Europinių temų ir problemų akcentavimas (daugiakultūriškumas ir daugiakalbystė Liuksemburge, komunikacija Bolonijoje, religijų įvairovė Grace, migracija ir tremtis Kopenhagoje).

4. Europos istorijos, tapatybės ir paveldo ženklų kultūros sostinėje akcentavimas (pavyzdžiui, Genujos vaidmuo XVII a. Europoje, Kompostelos Santjago reikšmė Europos keliautojams, Liuksemburgas – Roberto Schumano gimtinė, daugybė ideologijų ir kultūrinių figūrų, susijusių su Veimaru, Briugė – Europos kryžkelė, Erazmas Roterdame, Aleksandro Didžiojo paroda Tesalonikuose).

5. Labai specifinės dviejų ar daugiau miestų partnerystės (pavyzdžiui, devynių 2000 m. kultūros sostinių projektai „Café Nine.net“ ir „Europos balsai“, naujakurių projektas Porte ir Roterdame ar Lilio partnerystė su Prancūzijos ir Belgijos miestais).

6. Turizmo Europoje skatinimas (Bergeno, Avinjono ir Genujos tikslas).

Šie projektai įvairiuose miestuose įgyvendinti labai skirtingai. Daugelis miestų paprasčiausiai „pirko“ didelius koncertus su garsiomis pavardėmis to meto rinkos kainomis ar surengė didžiules populiarias parodas, kiti siekė sukurti partnerystes dirbdami su mažesniais projektais. Tačiau daugelis miestų tiesiog išnaudojo esamus ryšius Europoje, pavyzdžiui, besibroliaujančių miestų sutartis. Atskiras Roterdamo (2001) europietiškų renginių tyrimas atskleidė, kad nors tokios idėjos kaip europinė tapatybė – Europos kultūros tradicijų ir istorijos išraiška, Europos kultūros rinka ir Europa kaip pasaulio dalis – buvo aiškiai europietiškos, jų įgyvendinimas dažnai toks nebuvo. Projektai turėjo tendenciją tapti intravertiški ir vietiniai. Todėl nederėtų vertinti europietiškos dimensijos vien pagal pavardes ir projektų autorių intencijas.

Maždaug trečdalis miestų buvo linkę labiau išryškinti platesnę tarptautinę, o ne apibrėžtą europinę perspektyvą. Europiniai projektai buvo pristatyti kaip miesto „tarptautinės programos“ dalis. Kai kurie labiau kreipė dėmesį į projektų kokybę, o ne geografiją, kiti ieškojo sąsajų su konkrečiais regionais (pavyzdžiui, „Afrikos vaizdų“ festivalis Kopenhagoje). Tik keturi iš tirtų miestų pareiškė, kad europietiška dimensija jiems buvo prioritetinė. Kitiems tai buvo vidutinio ar mažo reikšmingumo tikslas. Pavyzdžiui, Briuselis pirmiausiai siekė akcentuoti „miesto“ temą programoje, pripažindamas jau egzistuojančių europietiškų renginių svarbą mieste ir tai, kad šis miestas jau yra Europos institucijų namai. Kita vertus, Europos geografinių ir kultūrinių pakraščių miestai pasinaudojo kultūros sostinės titulu kaip proga pristatyti savo auditorijai didžiuosius Europos menininkus ir galimybe integruotis į Europos kultūrinius tinklus (pavyzdžiui, Stokholme vyko IETM – Neformalus Europos teatrų susitikimas).

„Europietiškiausi“ sektoriai – tai muzika ir šokis, nes čia netrukdo svetimų kalbų įvairovė. Labai nedaug europietiškų projektų buvo amatininkystės srityje ir nė vieno – žiniasklaidoje. 1995–2004 m. iš 31 Europos šalies, įvardytos anketoje, visos (išskyrus Lichtenšteiną) buvo įtrauktos į vieną ar daugiau kultūros sostinės partnerystės projektą, o dažniausiai „išnaudotos“ tokios šalys kaip Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija. Tai susiję ne tik su geografiniais prioritetais (pvz., Kopenhaga, Stokholmas, Bergenas, Helsinkis, Reikjavikas prioritetu laikė Šiaurės šalių bendradarbiavimą), bet ir su galimybėmis gauti finansavimą. Britanija, Prancūzija ir Vokietija buvo tokios populiarios todėl, kad Britų taryba, Goethe’s institutas ir Prancūzijos meninių veiksmų asociacija (AFAA) ypač rėmė kultūros sostinių programas.

Dauguma miestų taip pat bendradarbiavo su ne Europos šalių menininkais ir organizacijomis, pavyzdžiui, Japonija, JAV, Kanada, Maliu, Indija, Izraeliu, Kuba, Maroku, Turkija, Kinija, Palestina, Brazilija. Ypač daug kur dalyvavo Japonija, o tai susiję su 1993 m. įkurta organizacija „EU–Japan Fest“, finansuojama iš Japonijos valdžios institucijų ir verslo sektoriaus. Ši organizacija surengė daug bendrų projektų įvairiose Europos kultūros sostinėse: fejerverkus, fotografijos parodas ir koncertus, taip pat japoniškų aitvarų festivalį Grace, architektūros parodą Salamankoje, Toyo Ito paviljoną bei Edo fejerverkus Briugėje ir šviesos performansus Lilyje.

Rengiant europietiškos dimensijos projektus, labai trūko finansavimo ir patirties. Tie miestai, kuriuose jau buvo žmonių (prodiuserių, menininkų, kuratorių), dirbančių tarptautiniu mastu, ar organizacijų, turinčių Europoje kontaktų, sugebėjo sukurti dideles ir reikšmingas programas. Kiti pamėgino, bet jiems nepasisekė to įgyvendinti. Kita vertus, kultūros sostinės metais užmegztus kontaktus buvo sunku išlaikyti – išsiskirsčius organizatoriams, dingdavo ir patirtis. Nors dauguma valdžios institucijų vertino ir finansavo europinį bendradarbiavimą, pasibaigus metams tokio biudžeto niekur nebeliko. Ypač aktyvūs šioje srityje žmonės ar organizacijos toliau tęsė darbą stokodami lėšų.

Taip pat matyti, kad kai kurie miestai ėmėsi per daug ambicingų projektų – jiems įgyvendinti neužteko laiko ir pinigų. Daugelis tokių projektų žlugo ar jų buvo tiesiog atsisakyta. Dėl to ypač apmaudu, nes, pasak respondentų, vietos menininkai ir kultūros institucijos norėjo dirbti su europietiškais projektais. Gaila, kad tokių projektų rengimo patirtis neperduodama iš vieno miesto kitam. Todėl tyrėjai pateikia keletą ankstesnių Europos kultūros sostinių atstovų patarimų: suteikite šiai dimensijai prioritetą, jei ji jums reikšminga; šiam prioritetui skirkite atitinkamą biudžeto dalį; apibrėžkite tikslus ir sukurkite aiškią strategiją, o ne šen bei ten rankiokite projektus ir idėjas; kruopščiai pasirinkite partnerius kitose šalyse ir remkitės egzistuojančiais ryšiais; anksti pradėkite kontaktuoti ir planuoti; pažiūrėkite, ar vietoje yra galinčių pagelbėti ekspertų; labiau kreipkite dėmesį į projektų kokybę, o ne į politinį kontaktų mezgimo aspektą; įdomūs ir sudėtingi europietiški projektai tikriausiai turės didesnį poveikį – nebijokite kontroversiškų temų; žiūrėkite, kad europietiški projektai būtų skirti visuomenei – nepakanka keistis menininkais ir tenkinti mažumos interesus.

Dvi Europos kultūros sostinės

Nuo 2007 iki 2018 m. visada bus po dvi ar daugiau Europos kultūros sostines. Šiuo sprendimu Europos Sąjunga, regis, skatina titulu besidalijančių miestų bendradarbiavimą. Taigi „Palmers/Rae Associates“ atskirai tyrė ir kultūros sostinių bendradarbiavimo kokybę. Pirmiausia atkreiptas dėmesys, kad pats bendradarbiavimas suprantamas nevienodai. Kai kuriems tai reiškia bet kokį bendrą veiksmą (pavyzdžiui, miestų merų diskusijos, lankymasis vienas kito atidarymuose, informacijos apie vienas kito tinklalapį skleidimas ir t.t.). Kitiems tai reiškė bendrų projektų įgyvendinimą. Daugelis respondentų teigė, kad titulu besidalijantys miestai bendradarbiavo minimaliai. Miestai nekuria bendrų temų ar kultūros programų, nesiima bendrų rinkodaros ir turizmo iniciatyvų. Santykiai tarp titulu besidalijančių miestų išlieka periferiniai ir nereikšmingi. Taip pat tas bendradarbiavimas neišlieka pasibaigus metams, išskyrus keletą pavienių atvejų: „Trance-Dance Europe“ ar „Šviesos festivalis“.

Pats reikšmingiausias mėginimas bendradarbiauti buvo 2000 metais, kai kultūros sostinės titulu dalijosi devyni miestai, įkūrę asociaciją ir paskyrę koordinatorių. Visų miestų programų temos buvo skirtingos, bet jie sugebėjo integruoti ir susieti savo temas. Sostinių direktoriai kas kelis mėnesius rengė susitikimus ir kūrė bendrus projektus. Buvo sukurta intraneto komunikacinė sistema „Weboffice“ (ja naudojosi tik keli miestai), bendras logotipas (jį iš tikrųjų naudojo taip pat tik keli miestai), užsakyta bendra miestų rėmimo programos studija (jai nepavyko pritraukti jokios paramos) ir pasiūlyta bendra reklamos programa, rengiant bendrą medžiagą spaudai, spaudos konferenciją ir bendrą stendą tarptautinėse mugėse (tai nebuvo itin efektyvu).

Nepaisant šių rimtų intencijų integruoti programas, vienintelis praktinis bendradarbiavimo rezultatas buvo devynių miestų sprendimas įgyvendinti 12 bendrų projektų skirtinguose miestuose. Vienuose miestuose šie projektai tapo programos akcentu, kituose jie išliko marginalūs. Tuo tarpu Šiaurės šalys (Bergenas, Helsinkis, Reikjavikas) kartu įgyvendino keletą didelių, reikšmingų ir sėkmingų projektų (pavyzdžiui, „Futurice“ mados šou, Šiaurės šviesos festivaliai). Šiems miestams pasisekė, nes jie galėjo pasinaudoti jau esamais šalių ryšiais. Galiausiai buvo nuspręsta, kad nepaisant pastangų devynių miestų jungtis buvo per daug sudėtinga ir nevaldoma. Padaryta išvada, kad „šios patirties neverta kartoti“.

Taigi kultūros sostinės titulo dalijimasis galbūt ir nėra geriausia praktika. Respondentai paminėjo su tuo susijusias problemas: per daug skiriasi miestų tikslai, kultūra, dydis, dažnai kita pusė nerodo jokio intereso; užuot bendradarbiavę, miestai ima konkuruoti, kuris bus geriau matomas, lankomas ir remiamas; kaip visada – nepakanka laiko planuoti renginius; trūksta praeities ryšių. Ypač reikšmingas trūkumas – tai, kad ES turėjo padalyti nedidelį kultūros sostinėms skiriamą biudžetą dviem ar daugiau miestų. Respondentai mano, kad ES turi prisiimti finansinę atsakomybę už sprendimą paskelbti daugiau nei vieną miestą kultūros sostine. Vis dėlto tyrimo respondentai paminėjo ir keletą poravimosi privalumų: galimybę pasimokyti iš kito miesto keičiantis idėjomis, projektais ir žmonėmis; kultūrinio bendradarbiavimo potencialo augimą. Bendra reklama ir informacijos skelbimas daro miestus labiau matomus, taip pat būta projektų, padėjusių miestams labiau pasijusti bendros Europos kultūros dalimi.

Visų respondentų paklausta, ar, jų manymu, reiktų toliau kultūros sostinės titulą skirti dviem miestams. Atsakymai „taip“ ir „ne“ pasidalijo po lygiai. Labiau izoliuoti ar periferiniai miestai, taip pat tie miestai, kur dėl istorinių, geografinių ar kultūrinių priežasčių buvo sunkiau rengti tarptautinius kultūros projektus, labiau palaikė dvigubos sostinės idėją nei kiti miestai. Nepalaikiusieji manė, kad pirmiausia pats terminas yra prieštaringas, nes atsiranda daugiau nei viena „sostinė“. „Sostinė turi būti unikali – čia jos patrauklumas ir poveikis vaizduotei,“ – sakė vienas respondentas. Tačiau ir palaikiusieji dvigubos sostinės idėją mano, kad negerai, kai daugiau nei du miestai dalijasi titulu. Kai kuriems patiko idėja suporuoti miestus iš „senųjų“ ir „naujųjų“ Europos Sąjungos valstybių, bet viskas priklauso nuo to, kokie miestai bus suporuoti. Kaip teigė vienas abejojantis respondentas, ES „priverčia tuoktis mažai ką bendra turinčius miestus“. Tad jei jau nusprendžiama poruoti, tai reikia atsiklausti pačių miestų, su kuo šie nori būti suporuoti. Pavyzdžiui, ES jau dabar yra numačiusi, kurių šalių miestai taps kultūros sostinėmis iki 2018 m., o tai reiškia, kad numatytų šalių miestai turėtų apsvarstyti partnerius ir siūlytis poromis. Kitas požiūris buvo tas, kad miestai neturėtų būti įpareigojami bendradarbiauti, o turėtų laisvai išreikšti europietišką dimensiją miestui tinkamais būdais.

Visa tai skaitant, žinoma, kirba esminis klausimas: ar provincialus senos ES narės miestas Lincas – tinkama pora Vilniui, pagrindiniam naujos ES narės miestui, tikrai sostinei? Ir kaip mes šiuo suporavimu pasinaudosime?

Parengė Agnė Narušytė