Nepaklusniųjų atradimai

Andrius Radziukynas (Titanija) Nuotr. iš „Nepaklusniųjų“ archyvo

Ne taip seniai jaunieji kompozitoriai buvo priskiriami vienai ar kitai ryškiai įvardijamai kartai. Jie vadinti „neoromantikų“, „mašinistų“ ir pan. karta pagal tai, kokius stilistinius pokyčius įnešė. O štai muzikos atlikėjų pasaulyje kartos ženklas – retas reiškinys. Tai prieštarautų netgi šios profesijos specifikai: arba perteiki kompozitoriaus sumanymus ir savo asmenybę tarsi sutapatini (o gal paslepi) su atliekama muzika, arba „blizgi“, užvaldai virtuoziškumu, artistiškumu, palikdamas klausytojui neišdildomą atlikimo technikos meistriškumo įspūdį. Tokia ir yra gausaus būrio įvairių kartų atlikėjų instrumentininkų (solistų ir orkestro muzikantų) duona bei artistinė kasdienybė. Todėl viena aktyviai besireiškianti, kupina originalių idėjų muzikantų kompanija ilgokai nebuvo išskiriama iš visų, kol patys pagaliau nepasivadino tuo, kuo seniai įtarėme juos esant – „nepaklusniaisiais“... Kalbu apie ryškiausius tos kartos atstovus: Ievą Sipaitytę (smuikas), Robertą Bliškevičių (altas), Mindaugą Bačkų (violončelė), Andrių Radziukyną (fleita), Sonatą Deveikytę-Zubovienę ir Roką Zubovą (fortepijonas).

Progų minėti šią talentingų muzikantų kartą būtų nemažai. Jiems patikima atlikti daugumą lietuvių kompozitorių kamerinių kūrinių premjerų, jie groja sudėtingus šiuolaikinių užsienio autorių kūrinius, jie sudaro specialiai prestižiniams festivaliams suburiamų ansamblių branduolį. Kur tas nepaklusnumas, paklaustumėte? Permąsčius jų veiklą, šį vaikėzišką apibūdinimą iššifruočiau taip: jie nepaklusnūs rimto, „prestižinio“ muzikanto įvaizdžiui, nepaklusnūs angažavimuisi tolimus kelius atveriantiems galingiesiems, nepaklusnūs rimtosios muzikos didybės slėgimui ir „didžiosios scenos“ įvaromiems kompleksams. Tai šiuolaikiniai žmonės, ne „verdantys savose sultyse“, o atrandantys fantazijos, jėgų ir laiko originaliems projektams, nes dar nėra praradę humoro jausmo ir komunikavimo dovanos.

Vienas toks keistas jų muzikos ir teatro projektas rodytas vasarą Neringoje, festivalyje „Nepaklusniųjų žemė“, o lapkričio 16 d. ir – sostinės publikai Kongresų rūmuose (prie minėtų „nepaklusnių“ lietuvių atlikėjų šauniai pritapo norvegų klarnetininkas Rogeris Arve Vigulfas, o vasarą – ir smuikininkė iš Didžiosios Britanijos Mia Cooper). Išvydome „graudulingąją muzikinę komediją“ pagal W. Shakespeare’o pjesę „Vasarvidžio nakties sapnas“ su F. Mendelssohno-Bartholdy uvertiūra ir muzikiniais intarpais. Rokas Zubovas orkestrinę F. Mendelssohno muziką aranžavo ansambliui, o koncerto numeriai režisierės Ramunės Kudzmanaitės pastangomis virto patraukliu spektakliu (jai talkino scenografė Irma Mickevičiūtė, videodizainerės Akvilė Anglickaitė ir Milda Zabarauskaitė). Beje, bendri muzikantų ir teatralų projektai kuris laikas praturtina ir „Gaidos“ festivalio repertuarą (pavyzdžiui, G. Sodeikos ir O. Koršunovo, A. Kučinsko ir B. Mar), tačiau jų dalyviai neperžengia savo meno srities ribų ir kiekvienas atlieka savo funkciją. Todėl nebuvę „Vasarvidžio nakties sapne“ niekaip negali patikėti dar viena muzikantų „nepaklusnumo akcija“ – jie ne tik puikiai grojo virtuozišką F. Mendelssohno muziką, bet ir raiškiai vaidino personažų vaidmenis. („Gerai, o kas tekstą skaitė?“, – klausia manęs nebuvę spektaklyje. Niekaip neįtikinu: „Jie patys! Pagroja, tada vaidina, šoka ir net dainuoja, tada vėl groja lyg niekur nieko“. „Negali būti!“, – stebisi žmonės. Taigi gailėkitės, numoję ranka į primirštą Shakespeare’o pjesę ir neatėję į spektaklį. Bent Mendelssohno „Vestuvių maršą“ būtumėte dar sykį išgirdę...).

Kadangi muzika ansambliečių rankose liejosi tarsi be pastangų, užsimiršus juos buvo galima vertinti kaip aktorius, keliant gan aukštą profesionalumo kartelę ir šioje srityje. Ko gero, aiškus tarimas, laisvas judėjimas scenoje atsirado gerokai paplušėjus režisierei Ramunei Kudzmanaitei, tačiau savotiška sceninė charizma atlikėjams būdinga jau seniai, ir tai yra dar vienas šios išskirtinės kartos ženklas.

Kaip pasakojo muzikantai, jie sąmoningai ir savikritiškai pasirinko siužetinę liniją apie niekam tikusius aktorius, besirengiančius vaidinti intermediją per Atėnų valdovo vestuves. „Jei pavyks, gal išeisim į žmones?..“, – viltingai pasakė vienas jų spektaklio herojus, ir tai nuskambėjo linksmai dviprasmiškai. Ar vieša autoironija nėra naujas reiškinys Lietuvos atlikėjų pasaulyje? Bent jau aš pavyzdžių neprisimenu. O pagalvojus apie katastrofišką humoro situaciją Lietuvos ekranuose ir scenose, „graudulingoji komedija“ buvo gaivaus oro gurkšnis pasiilgusiems stilingo ir nelėkšto pašėliojimo (kuo kažkada žavėjo aktoriai, kol dėl nežinomų priežasčių tai prarado). Tokį linksmą minėto spektaklio stilių apibūdinčiau kaip vaizduotės ir intelekto žaismą, kuris tarsi atliepia vieną aktualiausių dabarties meno siekių – įveikti atstumą, kurio nuo meno kūrinio laikosi publika. Santūrų stebėtoją paversti dalyviu, tarsi pakviesti kartu „žaisti“ pasiseka tik talentinguose teatro pastatymuose. Giliai išjaustuose ir „graudulingai“ gyvenimiškuose Ramunės Kudzmanaitės spektakliuose niekada netrūko šviesaus humoro ir subtilios žaismės. Galbūt tai ir suartino ją su ta keista „nepaklusnia“ muzikantų kompanija, kuri, jausdama didelę atsakomybę prieš žiūrovą, vis dėlto pakluso profesionaliai režisierės rankai.

Kaip sako meno filosofai, kiekvienas kūrinys palieka kiekvienam jį suvokiančiam erdvės, kurią pastarasis turi užpildyti. Beveik neabejoju, kad naujo reiškinio – vaidinančių ir grojančių muzikantų spektaklio – žiūrovų suvokimo erdvė buvo (ir bus) užpildyta prieštaringomis mintimis: nuo gūžtelėjimo pečiais iki geros nuotaikos kelioms dienoms į priekį. Tačiau reikšmingiausia šioje „graudulingoje“ spektaklio atsiradimo istorijoje – tai peržengtas dar vienas menininkų vidinės laisvės barjeras. Galbūt ir pavyksta tik „nepaklusniųjų“ kartoms...