Universalios problemos ir unikalūs likimai

„Viena Lenkijos Liaudies Respublikos diena“

Gruodžio 1–7 d. „Skalvijos“ kino centras pakvies į 3-iąjį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF). Festivalio rengėjai siekė pristatyti Lietuvos žiūrovams garsius pastarųjų metų pilno metražo filmus, kurie kalba apie universalias problemas ir atskleidžia unikalius likimus, skirtingus mentalitetus, kartu pateikia ir skirtingus jų autorių požiūrius į dokumentinį kiną bei jo pasakojimo būdus. Festivalio svečias lenkų režisierius Maciejus J. Drygasas susitiks su kino ir žurnalistikos studentais. Filmams aptarti bus skirtos atviros diskusijos, rengiamos kartu su interneto dienraščiu www.bernardinai.lt, kaip ir kasmet, žiūrovai rinks populiariausią festivalio filmą.

Pagrindinė programa

„Blokada“ (Rusija, 2006, 52 min.)

Scenarijaus autorius ir režisierius Sergejus Loznica sudėliojo filmą iš unikalių archyvinių kadrų, nufilmuotų per 1941–1944 m. Leningrado blokadą. Kasdienis civilių gyventojų ir karių gyvenimas rodomas be komentarų ir muzikos, panaudojant tik natūralius miesto gyvenimą lydinčius garsus, todėl žiūrovų nepalieka įspūdis, kad viskas vyko vakar. Filmas 2006 m. apdovanotas Krokuvos tarptautinio kino festivalio Didžiuoju prizu, Jekaterinburgo atviro Rusijos nevaidybinio kino festivalio „Rossija“ (2006) prizu geriausiam pilno metražo dokumentiniam filmui. (3 d. 19 val., 4 d. 20.30)

„Gitmo“ („Gitmo – The New Rules of War“, Švedija, 2005, 80 min.)

GITMO – tai karinės Gvantanamo bazės santrumpa, „Amnesty International“ GITMO reiškia „gulagą“. Filmo scenarijaus autoriai ir režisieriai – italas Erikas Gandini ir egiptietis Tarikas Salehas – karinės bazės epizodus montuoja su archyviniais politinių debatų kadrais ir šokiruojančiomis kalinių kankinimo scenomis. Režisieriams pavyko prakalbinti Gvantanamo bazės kareivius ir iš ten paleistą Mehdi Ghezalį, bazės vadą generolą Geoffrey Millerį ir Irako Abu Graibo kalėjimo vadovą Janisą Kaminskį. (6 d. 19 val., 7 d. 15 val.)

„Gyvenimo žaidimas“ („Murderball“, JAV, 2005, 85 min.)

Dokumentinis filmas apie nuožmią kovą ir neįtikėtinas regbio žaidėjų asmenybes. Tai ypatingi žaidėjai – paralyžiuoti, galintys judėti tik invalidų vežimėliais. Stebime jų kelionę iš vienos JAV sporto salės į olimpinę Atėnų areną. Į kiekvieną filmo herojų kamera įsižiūri atskirai, kiekvienas jų turi savo istoriją. Pasaulyje, apie kurį pasakoja filmas, yra vietos viskam – jėgai, išminčiai, drąsai, kerštui, seksui, kovai. Filmo kūrėjai – scenarijaus autoriai ir režisieriai Henry Alexas Rubinas, Dana Alanas Shapiro – deda lygybės ženklą tarp neįgaliųjų ir „normalaus“ pasaulio. „Gyvenimo žaidimas“ 2005 m. nominuotas „Oskarui“ už geriausią dokumentinį filmą, pelnė daugybės festivalių žiūrovų simpatijų apdovanojimus. (2 d. 19 val., 5 d. 21.30)

„Skaičių sapnai“ („Dreaming by numbers“, Olandija, 2005, 75 min.)

Siauros Neapolio gatvelės, skurstantys kvartalai primena viduramžius. Čia įsikūrė ir loterija, kurią tvarko jau kelios tos pačios šeimos kartos. Loterijos darbuotojos naudojasi ta pačia žaidimo taisykles aprašančia sena knyga. Joje kiekvienas daiktas ar sąvoka turi savo skaičių. Neapolio gyventojai tiki įvairiausiomis paslaptingų skaičių reikšmių teorijomis. Nespalvotas filmas primena neorealistinį kiną. Scenarijaus autorė ir režisierė Anna Bucchetti gimė ir mokėsi Italijoje, tačiau gyvena ir filmus kuria Olandijoje. „Skaičių sapnai“ 2006 m. nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimui už geriausią dokumentinį filmą. (1 d. 21.15, 2 d. 14.30)

„Tranzitas – TSRS – Rusija“ („SSSR – Rossija – Tranzit“, Rusija, 2005, 52 min.)

Filmas pristato originalią Jekaterinburgo dokumentinio kino mokyklą, kurios atstovų filmų retai pamatysi Lietuvoje. Trys Andrejaus Titovo filmo herojai randa tris skirtingus būdus, kaip suderinti sovietinę tapatybę ir naujos, posovietinės situacijos iššūkius. Verslininkas Olegas Konovalovas yra aistringas kolekcionierius. Jis renka Marxo, Lenino, Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo portretus. Michailas Rvačiovas yra ūkininkas. Jis svajoja sukurti pavyzdinį ūkį, pastatyti namus savo darbininkams ir septynių bokštų cerkvę. Bedarbis Viktoras Bočkariovas taiso viską, kas pakliūva į rankas: televizorius, radijo aparatus, traktorius. Jis suranda naują užsiėmimą – kartu su angelais saugoti Žemę. (4 d. 19.15, 5 d. 13.30)

„Verkiantys angelai“ („Anjeli plaču“, Slovakija, 2005, 54 min.)

Savo seksualinės orientacijos neslepiantys homoseksualistai pokomunistinėse šalyse (ypač tose, kur didžiulė Bažnyčios įtaka) susiduria su įvairiais sunkumais. Filmo scenarijaus autorė, režisierė, operatorė Zuzana Piussi praleido metus filmuodama Bratislavos gėjų poras. Filmas rodo jų bandymus suderinti asmeninės laimės siekimą ir visuomenės normas, tikėjimą ir seksualumą, išspręsti problemas ir konfliktus, kylančius norint įsivaikinti kūdikį. (5 d. 19 val., 7 d. 13 val.)

Lietuvių programa

Premjeros

„Prikelti laiką“ (2006, 23 min. 50 s.)

Režisierius ir operatorius Algirdas Tarvydas dažnai gręžiasi į lietuvių istoriją ir ją saugančius ir tyrinėjančius žmones. Šįkart jo dėmesio centre atsidūrė restauratoriai. Tik jų rankos ir sumanumas gali sustabdyti istorijos paminklų nykimą ir išsaugoti ateities kartoms. (3 d. 14 val.)

„Tremties ainiai“ (2006, 52 min.)

Sauliaus Beržinio filmas pasakoja apie skirtingus likimus, kuriuos sujungė po 1863–1864 m. sukilimo sekusi tremtis. Filmo herojai – lietuvių tremtinių, 1864 m. prievarta netekusių tėvynės bei atsidūrusių Rusijos užkampyje, Saratovo srities Čiornaja Padina kaime, palikuonys. (7 d. 19 val. – uždarymas.)

Nauji dokumentiniai filmai

Audriaus Stonio filmas „Ūkų ūkai“ (2006, 30 min.), pasakojantis apie žmogaus kūno grožį ir trapumą laiko akivaizdoje (2 d. 22 val.); Liudvikos Pociūnienės ir Petro Savickio filmas „Pažvelk, tai Vilnius“ (2006, 63 min.) – meilės miestui ir jo žmonėms prisipažinimas, sudarytas iš fotografijų, kuriose Vilnių ir jo dvasią užfiksavo garsūs kelių amžių fotografai (3 d. 21.30); Julijos Gruodienės ir Rimanto Gruodžio filmas „Brasbendas“ (2006, 60 min.), pasakojantis apie paprastą ir sunkų kaimo moterų gyvenimą (2 d. 13 val.) bei šią vasarą Juodkrantėje, tarptautinėje stovykloje „Vasaros media studija 2006“, įvairių šalių, tarp jų ir lietuvių, studentų kurti dokumentiniai filmai. (1 d. 23 val.)

Specialioji lenkų filmų programa

„Janion maištas“ („Bunt Janion“, Lenkija, 2006, 50 min.)

Filmas apie ryškią asmenybę, mokslininkę literatūrologę ir romantizmo kultūros tyrinėtoją profesorę Mariją Janion. Iš Vilniaus kilusi profesorė, trijų Lenkijos humanitarų kartų mokytoja, kuriai gruodį sueis 80 metų, dalijasi savo apmąstymais apie svarbiausias visuomenės ir savo egzistencijos problemas. Ji polemizuoja su iki šiol gyva lenkų patriotizmo mitologija, prisimena vaikystės Vilnių ir „Solidarumo“ laikus. Filmo režisierė Agnieszka Arnold 2001 m. sukūrė didžiules visuomenės diskusijas sukėlusį filmą „Kaimynai“, skirtą Jedvabnės žudynėms. (2 d. 21 val., 7 d. 14 val.)

„Kaip tai daroma“ („Jak to się robi“, Lenkija, 2006, 90 min.)

Viešųjų ryšių konsultantas Piotras Tymochowiczius nusprendė įrodyti, kad iš kiekvieno žmogaus galima nulipdyti politiką. Į atranką atėjo keli šimtai žmonių. Keliolika iš jų pradėjo mokymus... Galų gale liko tik vienas. Filmo kūrėjai turėjo unikalią galimybę trejus su puse metų stebėti, kaip atsiranda ir auga mechanizmai to, kas labiausiai žeidžia žvelgiant į politikus. Vieno žymiausių lenkų dokumentinio kino kūrėjų Marcelio Łozińskio sukurtas filmas yra universalus, nes demagogija ir populizmas klesti visur. (3 d. 20 val., 5 d. 14.30)

„Gitmo“

„Filmas apie Krzysztofą Kieślowskį“ („Still Alive. Film o Krzysztofie Kieślowskim“, Lenkija, 2005, 81 min.)

2006 m. kovo 13 d. suėjo dešimt metų nuo vieno didžiausių lenkų kino kūrėjų Krzysztofo Kieślowskio mirties. Marijos Zmarz-Koczanowicz dokumentinis filmas – šio menininko kino portretas. Apie režisierių kalba jo draugai, bendraminčiai, mokiniai. Filme panaudoti Kieślowskio pasisakymai, perteikiantys jo kino supratimą; gausu archyvinių kadrų, Kieślowskio filmų fragmentų. Maria Zmarz-Koczanowicz teigia: „Filmo „raktas“ yra labai paprastas: stengiamės parodyti visą Kieślowskio gyvenimą, nes iki šiol toks filmas paprasčiausiai nesukurtas“. (1 d. 17.15, 6 d. 15.15)

„Viena Lenkijos Liaudies Respublikos diena“ („Jeden dzien w PRL“, Lenkija, Prancūzija, 2005, nespalvotas, 58 min.)

1962 m. rugsėjo 27 diena. LLR (oficialus komunistinės šalies pavadinimas buvo Lenkijos Liaudies Respublika) nieko svarbaus neįvyko. Režisierius Maciejus J. Drygasas, pasinaudodamas valstybės ir privačiuose archyvuose rasta medžiaga, kuria įsimintiną laiko portretą. Filmas ir realistiškai, ir metaforiškai perteikia komunistų valdomos Lenkijos kasdienybę. Režisierius atskleidžia didžiulį prievartos mechanizmą, dėl kurio ir galėjo funkcionuoti LLR. Už kadro girdimi autentiški tą dieną parašytų skundų, saugumiečių sekimo ataskaitų, tyrimų, apklausų protokolų fragmentai dar labiau pabrėžia pilkos kasdienybės absurdiškumą. „Viena Lenkijos Liaudies Respublikos diena“ šiemet apdovanotas Krokuvos tarptautinio filmų festivalio „Sidabro drakonu“ geriausiam dokumentiniam filmui. (5 d. 20 val., 6 d. 13 val.)

Penki Nicolas Philibert’o filmai

Prancūzų kino režisierius Nicolas Philibert’as gimė 1951 m. Nansi mieste. Jis studijavo filosofiją, dirbo garsių režisierių Rene Allio, Alaino Tannero, Claude’o Goretta, Joriso Ivenso ir kitų asistentu. Režisūroje debiutavo 1978 metais. Pirmasis pilno metražo dokumentinis Philibert’o filmas – „Luvro miestas“ (1990). Jame išryškėjo bene pagrindinė visų vėlesnių režisieriaus filmų tema – kitoks požiūris į šiuolaikinės visuomenės kasdienybę, kultūrą. Pasaulyje Philibert’ą išgarsino oficialiojoje Kanų kino festivalio programoje parodytas filmas „Būti ir turėti“, 2002 m. pripažintas geriausiu Europos dokumentiniu filmu.

„Luvro miestas“ („La Ville Louvre“, Prancūzija, 1990, 85 min.)

Kaip atrodo Luvras, kai jame nėra lankytojų? Pirmą kartą didysis muziejus filmavimo grupei atskleidė savo užkulisius. Kinematografininkai stebėjo, kaip atvežami ir kabinami paveikslai, kaip pertvarkomos salės, saugyklos. Pamažu filme atsiranda veikėjai, vyniojamas pasakojimo siūlas, darosi akivaizdu, kad Luvras – tikras miestas mieste. (4 d. 15 val., 5 d. 17.15)

„Kurčiųjų šalis“ („Le Pays des sourds“, Prancūzija, 1992, 99 min.)

Koks yra tūkstančių tyloje gyvenančių žmonių pasaulis? Jeanas Claude’as, Abou, Claire, Philo ir visi kiti, kurie negirdi nuo pat gimimo arba nuo ankstyvos vaikystės, mąsto, svajoja, susikalba gestų kalba. Kartu su jais atrandame tolimą kurčiųjų šalį, kur žvilgsnis ir prisilietimas turi ypatingą prasmę. Filmas priverčia pamatyti pasaulį jų akimis. (2 d. 17 val., 7 d. 20.30)

„Gyvūnas, gyvūnai“ („Un animal, des animaux“, Prancūzija, 1994, 59 min.)

Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus Zoologijos galerija ketvirtį amžiaus buvo uždaryta nuo smalsių lankytojų. Šimtai užmirštų gyvūnų iškamšų tūnojo saugyklose. Filmas kurtas vykstant galerijos renovacijos darbams (1991–1994). Jame rodomas tų keistų įnamių prisikėlimas. (3 d. 16.50, 6 d. 14.10)

„Maži dideli dalykai“ („La Moindre des choses“, Prancūzija, 1996, 105 min.)

1995-ųjų vasarą savo tradicijai ištikimi psichiatrijos klinikos „La Borde“ pacientai statė spektaklį, jis suvaidintas rugpjūčio 15-ąją. Nufilmuotos repeticijos atskleidžia visus šio įvykio pakilimus ir nuosmukius. Kartu filme pasakojamas ir klinikos gyvenimas – jos gyventojų kasdienybė, vienatvė ir nuovargis, rodomos linksmybės akimirkos. (4 d. 17.15, 6 d. 21 val.)

„Būti ir turėti“ („Etre et avoir“, Prancūzija, 2002, 104 min.)

Prancūzijoje vis dar yra „vienos klasės mokyklų“, kur aplink vieną mokytoją spiečiasi visi kaimo vaikai – nuo mažo iki didesnio, 10–11 metų. Filmas buvo kurtas vienoje tokioje Overnės regiono mokykloje, kurioje dirba pensijon besirengiantis mokytojas ponas Lopezas. (1 d. 19 val. – atidarymas, 7 d. 17 val.)

Arūno Matelio filmų retrospektyva

Arūnas Matelis gimė 1961 metais. 1989 m. baigė televizijos režisūrą Lietuvos muzikos akademijoje. 1991 m. Matelio sukurtas filmas „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ tapo savotišku jaunosios lietuvių kino dokumentininkų kartos manifestu ir tarsi įvardijo naujojo kino temas, estetiką, stilių, polinkį eksperimentuoti su vaizdu bei subjektyvią autoriaus intonaciją. 2005 m. Arūnas Matelis tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. Tais pačiais metais sukurtas jo filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ tapo ryškiausiu lietuvių kino įvykiu ir pelnė svarbiausių dokumentinio kino festivalių apdovanojimus.

I programa: „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ (1990, 10 min.). Filmas apie Vilniaus rajoną Užupį. Jame užfiksuota griūvančio senamiesčio atmosfera nuteikia laukti naujojo Ikaro skrydžio. „Pirmasis atsisveikinimas su Rojumi“ (1998, 15 min.). Lyg viskas suktųsi ratu: degtinės paieškos, keiksmažodžiai, praplaukianti barža, vėjo gūsiai. Rodos, ir žmonės, ir gamta nujaučia artėjant atsisveikinimą... „Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą“ (2003, 19 min.). Filmo herojus – liftininkas. Jo darbo esmė gana paprasta ir aiški. Jis turi būti lifte. (2 d. 16 val.)

II programa: „Baltijos kelias“ (kartu su Audriumi Stoniu, 1989, 10 min.). Filmas apie imperiją sugriovusį įvykį – Baltijos kelią. „Autoportretas“ (1993, 10 min.). Per bohemos vakarėlį kamera žiūri į poetą, dramaturgą ir rašytoją Sigitą Parulskį. Tai vienas 10 minučių trukmės kadras. „Iš dar nebaigtų Jeruzalės pasakų“ (1996, 26 min.). Į vandenų ir salų apsuptą kaimą sėlina naktis. Kaimiečiai renkasi į bažnyčią atlikti senovinio ritualo – Velykų naktį budėti prie Nukryžiuotojo statulos ir ją saugoti. „Priverstinės emigracijos dienoraštis“ (dalyvaujant A. Stoniui, 2001, 22 min.). Ką šiandien reiškia sąvoka „priverstinė emigracija“? Kodėl filmo herojus pasirinko emigraciją savo valia? „Skrydis per Lietuvą, arba 510 sekundžių tylos“ (kartu su A. Stoniu, 2000, 9 min.). Tai nenutrūkstamas skrydis virš rūko užklotų laukų, bažnyčių stogų, Vilniaus senamiesčio gatvių. (3 d. 15.15)

III programa: „Prieš parskrendant į Žemę“ (2005, 52 min.)

Jaudinantis pasakojimas apie leukemija sergančius Santariškių vaikų klinikos pacientus. Jis teigia viltį ir tikėjimą šviesiausiomis žmogaus galiomis. Filmas pelnė pagrindinius svarbiausių dokumentinių filmų festivalių apdovanojimus, šiemet pristatytas „Oskarui“. (4 d. 21.30)

VDFF inf.