Café Royale

Šiais laikais žmonės baisiai trokšta vadinamosios tikrovės, paprastai „realybės šou“ pavidalu. Viskas ekrane (ne tik TV, bet ir kino) turi būti „kaip gyvenime“ ar bent jau paremta „tikra istorija“. Atrodo, nuo šios mados nukentėjo ir Džeimsas Bondas. Naujajame filme „Kazino „Royale“ („Casino Royale“), kurio pirmasis savaitgalis sumušė bilietų pirkimo rekordus Didžiojoje Britanijoje, nebėra nieko fantastiško, nieko neįtikimo, nieko už absurdo ribos – to, kuo visuomet išsiskirdavo filmai apie agentą 007. Negana to – nebėra stilizacijos, parodijos. Tai paprasčiausias veiksmo filmas. Normalus. Kad bent kokiai planetai grėstų sunaikinimas ar visa sala būtų susprogdinta, ar koks nors gigantiškas robotas valgytų dirbtinius Žemės palydovus – nieko panašaus. Na, sugriūna vienas palazzo Venecijoj, na gerai, pačiame Grand Canale, bet juk ne Dožų rūmai, netgi ne Ca d’Oro, o tik eilinis niekuo neišsiskiriantis palazzo (gal čia Rugsėjo 11-osios įtaka?). Ir niekas nebešoka iš lėktuvo be parašiuto. Ir nėra jokių ypatingų, neįtikėtinų, toli tikrovę pralenkiančių prietaisų, visi technologiniai triukai atliekami mobiliuoju telefonu. Ir visas lakstymas, šaudymas ir gaudymas, snukių daužymas, automobilių sprogdinimas, gražių moterų „ėmimas“ vyksta tik tam, kad teroristai negautų pinigų savo darbeliams. Žodžiu, viskas, viskas kaip gyvenime.

Ir dar – beveik nėra kičo, o ypač trūksta kičinių frazių. Tiesa, pagrindinis blogasis turi neblogą randą ir dirbtinę akį, ašarojančią krauju, o kartą paplūdimyje pasirodo gražuolė su bikiniu ant balto arklio, tada žiūrovas iškart atsigauna, bet tuo šio pobūdžio malonumai, tokie būdingi žanrui, kuris vadinasi „Bond“, ir pasibaigia.

Tarsi viso šito būtų negana iš esmės paneigti visą Bondo idėją, agentas 007 dar ir įsimyli. Tai neteisinga. Tiesa, ta mylimoji paskui jį išduoda (atsiprašau, jei atskleidžiau kam nors turinį – nedaug ką tepraradote), ir tai jau šiek tiek pataiso reikalą, bet tada Bondas pavadina ją „kale“ (tiesa, už akių), o tai jau pro jokius vartus nepravažiuoja – Bondas juk über mandagus, iki galo išlaikantis eleganciją, gerą toną ir humorą, o ne šiaip koks paprastas vaikinas iš mūsų tarpo. Be abejo, po šio likimo posūkio galime įsivaizduoti, kad Džeimsas pasimokė ir daugiau niekada (t.y. būsimuose filmuose) nebeįsimylės. Tačiau kodėl jo vartotojiškam požiūriui į tuščias gražuoles „su kiaušiniais“ reikalingas toks psichologinis paaiškinimas? Bondas toks yra, ir viskas. Čia juk ne Bergmano filmas ir net ne muilo opera.

Visi (na, dauguma) džiaugiasi ir gėrisi išpuoselėtu aktoriaus Danielio Craigo kūnu. Tačiau tas kūnas nėra kūnas žmogaus, kuris daug bėgioja, mušasi, karstosi kranais, mylisi, kartu nevengia taurelės viskio ar taurės šampano po sėkmingos operacijos, kaip Bondas. Tai kultūristo kūnas, raumenų auginimo fanatiko, kuris per dienas neišeina iš treniruoklių salės ir ryja steroidus. Kai maždaug prieš porą metų buvo paskelbta, kad naująjį Bondą vaidins Danielis Craigas, daugybė kino mėgėjų buvo labai nustebinti – koks jis Bondas?! Atsirado netgi interneto svetainė www.craignotbond.com, kurioje Bondo gerbėjai reiškė savo pasipiktinimą tokiu filmo kūrėjų pasirinkimu.

Tačiau dabar kritikai kaip susitarę džiaugiasi, kad, girdi, šitas filmas apie Bondą – kitoks, naujoviškas. Kad pats agentas daug kietesnis, tačiau kartu ir daug žmogiškesnis bei daug lengviau pažeidžiamas. Kad Craigas labai gerai vaidina. Na ir kas? Kam mums reikia „kitokio“ Bondo? Normalaus Bondo?

Ruošiantis į kiną anyta pasiteiravo: tai į kokį filmą einat — „Café Royale“? Iš jos už tai buvo smagiai pasityčiota. Bet pažiūrėjusi filmą pagalvojau: koks aiškiaregiškas buvo jos komentaras. Iš tiesų, šis filmas labiau café, negu casino. Dar vienas paskenduolis „normalumo“ ir „gyvenimiškumo“ liūne.