Nuogas menas

„Būti išstatytam / To be on show“

Lapkričio 7 d. „Skalvijos“ kino centre buvo pristatyta Evaldo Janso videofilmų retrospektyva. Menininkas per daugiau kaip penkiolika metų yra sukūręs nemažai konceptualių projektų, instaliacijų ir objektų, jis garsėja itin ekstremaliais performansais, jo menas yra itin socialus, pabrėžtinai kandus ir kartais sunkiai toleruojamas biurgerišką estetiką pripažįstančios visuomenės dalies.

„Skalvijoje“ demonstruoti per pastaruosius šešerius metus sukurti videoprojektai: „Kelias namo“ (2000 m.), „Kūnas ir siela“ (2000 m.), baisusis „Dūjis“ (2001 m.), „Daugiaprasmiškumo antologija“ (2003 m.), „Prievartos antropologija“ (2004 m.), „Suklastotos dokumentacijos antropologija: smurtas“ (2004 m.), „Pasitenkinimo antropologija“ (2006 m.). Įvyko ir videodarbo „Būti išstatytam / To be on show“ premjera.

Evaldo Janso kūriniui „Būti išstatytam“ sunku pritaikyti kokias nors konkrečias žanrines charakteristikas. Jis gali būti traktuojamas įvairiai – ir kaip videoprojektas, ir kaip eskiziškas mistinis kriminalinis trileris. Kuo puikiausiai numanoma, kad būta ir scenarijaus su visais šio pobūdžio kūrybos pavyzdžiams būtinais reikalavimais. Yra ir įžanga, ir veiksmo sklaida, plėtra, kylanti įtampos kreivė, ir įvairialypiai diskursai, lyriniai nukrypimai, balsas už kadro, muzikiniai intarpai ir, aišku, kulminacija, net epilogas.

Mikčiojantis „lyrinis herojus“ už kadro kažkodėl kalba lietuviškai, o tai stebina, nes visa kūrinio stilistika labiau asocijuojasi tiek su absurdo dėsnius interpretuojančiais oberiutais, tiek su V. Pelevinu, net su M. Bulgakovu – vien ko vertas nuogas skrydis su nuotykiais nesuprasi kokioje dimensijoje. Būsena daugmaž aiški – demarkacinė, nukrypstančiu kursu į akivaizdų visuomeninį užribį, skausmingai ekshibicionistinė ir, aišku, verta griežtų nuobaudų. Būsena tragiška, autoironiška, nes, deja, daug kuo susiliečianti su asmenine patirtimi. Būsena „N-14“, tik nesiveskite nepilnamečių vaikų žiūrėti šio filmo, jiems bus per baisu arba kvailai juokinga!

Autorius apsinuogina ne tiek fiziškai, kiek dvasiškai, jis toks pat stulbinamai atviras, kaip ir proto negalios žymėmis paženklintųjų veidai ir žvilgsniai, jis toks pat negailestingai tikras ir nusidėvėjęs kaip anonimiški šokančių „batų“ savininkai, žiaurus kaip amerikietiškas pitbulis, kraujo klanas ar geležinės „cypės“ durys, bet jis turi teisę toks būti, kurti tai, ką mato ar jaučia. Kodėl? Nes menininkas žūt būt turi kautis už teisę egzistuoti kaip individualus, kad ir subjektyvią patirtį transliuojantis, vienetas, o ne sublimuoti savo potenciją į visuomenės daugumai priimtiną, tradicines estetines vertybes schematiškai interpretuojamą kūrybos imitaciją.

E. Janco „Būti išstatytam“ atkakliai demarkuoja sąmonės ir pasąmonės paribius, o ar egzistuoja čia kritinis matmuo? Atrodo, egzistuoja. Nestandartiniai individai negali būti adekvačiai vertinami visuomenėje, jie privalo būti ramūs, nebjauroti „padorios aplinkos“ (cha-cha-cha).

Kaip jau visi seniai žino – menas neprivalo būti gražus, bet privalo būti tikras, nesimuliuojantis skausmo ar euforijos, galop nesimuliuojantis kūrybiškumo, jo nefetišuojantis. Menas gali būti nuogas, ekshibicionistiškas, velniškai negražus ar nepatrauklus, bet turėti ne tik kritinį, bet ir tiesos, tikrumo, skausmingo susivokimo matmenį.