Tarp Vėlinių ir Helovyno

„Niekas nenorėjo mirti“

Mūsų televizijos – labai demokratiškos: ateinančią savaitę jos siūlo filmų ir tiems, kurie mini Vėlines, ir tiems, kurie švenčia Helovyną. Filmų bus daug, todėl visų, į kuriuos verta bent užmesti akį, net neišvardysiu, tik atkreipsiu mielų skaitytojų dėmesį į rečiau rodomus.

Ir šią savaitę pradėsiu nuo čekų filmo. Pagal Vladislavo Vančuros romaną sukurta Františeko Vlačilo juosta „Marketa Lazarova“ (LTV, lapkričio 1 d. 22.45) yra viena didžiausių čekų kino legendų. Vlačilas (1924–1991) – vienas rafinuočiausių čekų kino stilistų, jis buvo ir dailininkas, grafikas. Kitaip nei dauguma čekų kino kūrėjų, Vlačilas baigė ne garsiąją Kino akademiją (FAMU), o meno istoriją Brno universitete. Jo kelias į kiną nebuvo lengvas – profesijos Vlačilas mokėsi kurdamas animacinius, mokslo populiarinimo, mokomuosius filmus. Visą gyvenimą jis buvo šiek tiek nuošalyje – ir nuo Naujosios bangos ieškojimų, ir nuo tradicinio kino. Į iš esmės kontempliuojantį tikrovę čekų kiną šis režisierius atnešė aistras, prievartą, žmogaus troškimą suvokti savo esmę, išbandė istorinės kino freskos galimybes. Prie pastarųjų priskirtina 1961–1967 m. kurta trilogija: „Velniški spąstai“, „Marketa Lazarova“, „Bičių slėnis“.

Filmas „Marketa Lazarova“ laikomas vienu pirmųjų čekų kino bandymų filosofiškai apmąstyti tolimą tautos istoriją. (Turėčiau rekomenduoti filmą kinematografininkams, dalyvavusiems Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui skirto istorinio filmo konkurse, bet žinau, kad jie nieko nežiūri ir neskaito, todėl ir nerekomenduosiu.) Prikeldamas ekrane riterių laikus, pasakodamas apie tarpusavyje kovojančias dvi plėšikų gimines, rodydamas grobimus (filmo herojės Marketos, ją suvaidino nuostabioji Magda Vašaryova, nuotykiai prasideda tada, kai ji yra pagrobiama), prievartavimus, žmogžudystes, aistringą meilę ir incestą, Vlačilas kartu kuria monumentalią istorinę freską apie žmogaus gyvenimą tarp mirties ir Dievo.

Tačiau Michaelo Powello ir Emerico Pressburgerio filmas „Kenterberio pasakojimai“ (LTV2, 29 d. 18.05) nukelia visai ne į Geoffrey Chaucerio aprašytą XIV a., bet į Antrojo pasaulinio karo Angliją ir rodo, kaip anglai stengėsi apginti savo merginas nuo amerikiečių kareivių dėmesio bei įtakos. Kelionė į Kenterberį pakeičia filmo personažų – ir anglų, ir amerikiečių gyvenimą.

Gerą britų humoro ir kino porciją pasiūlys 1999 m. Oliverio Parkerio sukurta Oscaro Wilde’o ekranizacija „Idealus vyras“ (LTV, 29 d. 13.10). Tai – komedija apie politines ambicijas ir erotines intrigas, kurių fonas – paskutinis XIX a. dešimtmetis, bet kurios aktualios iki šiol. Parkeris liko ištikimas Wilde’o dvasiai, išsaugojo puikius dialogus, ypatingą satyriko žvilgsnį į veidmainiškus karalienės Viktorijos laikų aristokratų papročius ir, žinoma, nepakartojamą rašytojo sąmojį. Keista, bet šis „nemadingas“ filmas dvelkia šviežumu ir įkvėpimu ir tarsi nuramina, kad vertybių sąlygiškumas – visai ne postmodernistinio amžiaus žymė. Filmas žavi ir aktorių ansambliu: pamatysime Rupertą Everettą, Jeremy Northamą, Cate Blanchett, Julianne Moore, Minnie Driver, Johną Woodą.

Nė vienas kino estetas neliks abejingas ir Johno Singletono filmui „Šaftas“ (LTV, 29 d. 21 val.). Tai 1971 m. sukurto filmo apie korumpuotus policininkus, narkotikų prekeivius, skundikus ir žudyti pasirengusius turtuolių vaikus perdirbinys, bet svarbiau tai, kad filmo herojus Šaftas yra archetipinis amerikiečių kino personažas.

Gordono Parkso (beje, tai viena svarbiausių afroamerikiečių kultūros figūrų – fotografas, rašytojas, kompozitorius, kino režisierius) Šaftas buvo „pirmasis iš tikrųjų pavojingas juodaodis“, privatus detektyvas, besipuikuojantis odiniu paltu ir savo sugebėjimais. Tuometinis „Šaftas“ prisidėjo prie „blaxploitation“ srovės atsiradimo, iš filmo gimė keli serialai.

Vienas talentingiausių juodaodžių JAV režisierių Singletonas, be abejo, ilgėjosi tokio personažo kaip Šaftas, todėl kartu su virtuoziškuoju Samueliu L. Jacksonu (pirmame filme Šaftą vaidinęs aktoriaus dėdė Richardas Roundtree taip pat pasirodo ekrane) sukūrė savo versiją. Ji labiau linksta ne į autentiką, o į žanro konvencionalumą ir archetipiškumą, tai pabrėžia ir Šafto drabužiai – tikri haute couture šedevrai su Armani ženklu.

Mėgstančius nusikaltimų ir bausmių istorijas, manau, sudomins Edo Solomono „Lengvabūdiškumas“ (TV3, 29 d. 1 val.). Jis pasakoja dramą žmogaus, kuris išeina iš kalėjimo, ten praleidęs 19 metų už paauglio nužudymą. Herojus turi rinktis, kuriuo keliu pasukti – grįžti į praeitį ar rinktis naują gyvenimą. Aš atkreipiau dėmesį į gerą aktorių ansamblį – vaidina Billy Bobas Thorntonas, Morganas Freemanas, Holly Hunter, Kirsten Dunst.

Kartais titrai gali klaidinti. Įdomaus ir dažnai nenuspėjamo Mike’o Figgiso „Dvaras prie Šaltojo upelio“ (TV3, lapkričio 1 d. 21.15) masina Sharon Stone, Denniso Quaido, Stepheno Dorffo pavardėmis ir baisia istorija apie šeimą, kuri palieka Niujorką, kad ieškodama paprastesnio gyvenimo, ramybės ir tylos įsikurtų kaimo fermoje. Tačiau netrukus svajonių namai pradeda atskleisti savo baisias paslaptis...

Žinoma, maloniai kutena nervus laukimas, kas baisaus atsitiks naiviems filmo herojams. Tokių filmų šią savaitę televizijos nepašykštėjo. Panašią situaciją renkasi ir Romanas Polanskis 1988 m. filme „Klaikus išbandymas“ (LNK, 1 d. 00.25). Jis ima Hitchcocko mėgtą motyvą, kai padorus žmogus palaikomas nusikaltėliu ir turi pats įrodyti savo nekaltumą, ir paleidžia Paryžiun atvykusį padorų amerikiečių gydytoją (Harrison Ford) į pasaulio sostinės dugną. Ten, beje, gydytojas sutinka ir visai malonių žmonių.

Malonių žmonių, pasirodo, galima sutikti net niekieno žemėje. Šiandien LTV (27 d. 22.40) parodys vieną garsiausių paskutinio dešimtmečio filmų – Daniso Tanovičiaus debiutą „Niekieno žemė“ (2001), apdovanotą „Oskaru“, „Auksiniu gaubliu“, Kanų festivalio prizu ir Europos kino akademijos prizu už geriausią scenarijų. Tai – bravūriška juodoji komedija apie Balkanų karo absurdą. Režisierius kritikuoja visus konflikto dalyvius – serbų ir bosnių kareivius, JT pajėgas, žiniasklaidą. Tačiau šis konfliktas režisieriui leidžia rimtai prabilti ir apie karo beprotybę, ir apie žmogaus elgesį pavojaus akivaizdoje. Todėl filmas dvelkia ir tikru tragizmu.

Neabejoju, kad šį tragizmą įžvelgs ir tarp Vėlinių ir Helovyno atsidūrę lietuvių kino patriotai. Šįkart televizijos nepamiršo ir jų – nostalgiškai nusiteikusiems LTV (1 d. 16.50) primins Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“, o naujojo kino gerbėjams LNK parodys pernai Algimanto Puipos ekranizuotą Balio Sruogos „Dievų mišką“ (1 d. 19.10).

Jūsų – Jonas Ūbis