Neišnaudoti koziriai

Jūratė Onaitytė (Birutė) M. Macevičiaus nuotr.

Pavasarį Kauno valstybinio dramos teatro inicijuotas lietuvių dramaturgijos forumas „Šiuolaikinė lietuvių dramos panorama“ – itin reikšmingas įvykis Lietuvos teatriniame gyvenime. Šiuo forumu tarytum buvo atsiliepta į opias teatrų diskusijas, kad neturime dramaturgijos mokyklos, kad teatrų repertuarai sutartinai ignoruoja nacionalinius autorius, nežinia ar egzistuoja amžius. Jokiu būdu nederėtų nubraukti svarių dramaturgų – Lauros Sintijos Černiauskaitės, Mariaus Ivaškevičiaus ar Sigito Parulskio – pavardžių bei dar iki „Šiuolaikinės lietuvių dramos panoramos“ vykusių svarbių procesų. Tai Valstybinio jaunimo teatro inicijuotas pjesių konkursas, dramaturgų ugdymui skirti seminarai ir kūrybinės dirbtuvės, veikiantis aktyvus jaunų dramaturgų klubas „D5“. „Šiuolaikinės lietuvių dramos panoramoje“ neegzistuojanti amžiaus, kūrybinės patirties ar žanro cenzūra leido apžvelgti visą Lietuvos dramaturgijos peizažą. Šalia atrinktų įvairaus žanro ir tematikos pjesių buvo skaitomos ir „Avietės“: „bloga“, „tokia, kokia neturėtų būti“ dramaturgija, tiksliau – nieko bendra su dramos žanru neturintys, grafomanų tekstai. Forumo metu pjesės aktualumui patikrinti buvo surengtas balsavimas, žiūrovai galėjo pasisakyti už vieną ar kitą pjesę, kurią norėtų matyti teatro repertuare.

Viena iš publikos favoričių pripažinta Mariaus Macevičiaus pjesė „Antoškos kartoškos“ šį savaitgalį pasirodė kaip premjera.

Forumo metu režisierės Ramunės Kudzmanaitės pristatytas pjesės skaitymas išsiskyrė dėmesingumu dramaturgo tekstui, tiksliu pagrindinės minties akcentavimu. Macevičiaus pjesės koziris – nūdienos realijų paveikslas, atpažinimo džiaugsmas, scenoje išvydus savotiškus „tikro gyvenimo“ archetipus: validolį ryjančią babą, giminaičių baliukus ar Anglijoje namus valančią vidutinio amžiaus Birutę, kuri Lietuvoje palikusi sūnų vargsta, tačiau neva sutinka savo gyvenimo vyrą, su kuriuo paskui laužyta anglų kalba šnekasi telefonu. Macevičius puikiai pasinaudojo universalijomis: juk iš tiesų kone kiekvienoje Lietuvos šeimoje rasi po tokią Birutę, už širdies besigriebiančią babą ar giminaitę Staselę, gausiai į lėkštę kraunančią kotletus. Visi šie personažai – tai ir įvaizdžiai, būdingi mūsų šaliai, susiformavę dėl labai konkrečių istorinių aplinkybių. O universalijų naudojimas kūryboje, kaip žinia, garantuoja žiūrovo paveikumą.

Pjesės temą spektaklyje akcentuoja Lauros Luišaitytės scenografija: scenoje primityvistine maniera „išpaišyti“ keliauja lėktuvai, o viršuje, lyg tikrame oro uoste, žybsi įėjimą ar išėjimą ženklinančios nuorodos su užrašais „rojus“, „pinigai“, „meilė“ ir „viltis“. Toks metaforiškas krypčių paženklinimas iš karto sufleruoja: spektaklyje bus aiškinamasi, kas yra tikrosios vertybės – meilė ar pinigai. Suprantama, kad Macevičiaus išrašytas realijų šaržas iš tikrųjų atspindi skaudžią emigracijos temą ir juokas čia greičiau minorinis, tačiau jau pirma spektaklio scena prasidėjęs moralizavimas šaržo efektyvumą sumažina perpus.

Jūratės Onaitytės vaidinama Birutė, grįžusi iš Škotijos, straksi įsispraudusi į džinsus: aktorė tiksliai „atkuria“ maždaug į penktą dešimtį įkopusią, išsiskyrusią, niekad šeimyninės laimės neturėjusią moterį, kuri Lietuvoje palikusi savo sūnų Antošką grįžta namo po sunkaus darbo išgražėjusi, nes vienam turkui, su kuriuo planuoja vestuves, ji yra „gyvenimo moteris“. Matome Onaitytės Birutę gyvenančią savo iliuzijų pasaulyje, kvailai įsimylėjusią, visiems rodančią savo būsimojo nuotrauką, kalbančią su savo mylimuoju telefonu maždaug šešiais, kuriuos žino, anglų kalbos žodžiais. Vis dėlto aktorės Onaitytės asmenybė gerokai stipresnė, ir laimės siekianti, kiek kvailoka, naivoka Birutė įgauna daugiau tragizmo, kančios bruožų. Apskritai tragizmą būtų galima išskirti kaip šio spektaklio leitmotyvą. Pavyzdžiui, Birutės monologas apie vargus dirbant Škotijoje ir viską aukojant sūnaus labui, palydimas kompozitoriaus Vidmanto Bartulio minorinės muzikos, lyg ir susisieja su minėtomis skrydžio į „rojų“, „pinigus“, „meilę“ arba „viltį“ nuorodomis: čia lyg įžvelgi režisierės koncepciją – parodyti sunkią emigranto dalią, susimąstyti apie motinos auką. Realijų šaržas tampa realijų moralizavimu.

Aktoriaus Eimučio Kvosčiausko pagrindinis veikėjas Antoška, pasirodo, apdovanotas blaiviu protu ir supranta, kad jo motina pasiduoda aferisto įtakai ir visos Birutės pajamos nukeliauja į jo sąskaitą. Kvosčiausko vaidinamas Antoška – grubus, isteriškas jaunuolis. Antoškos intonacijos gerokai teatralizuotos, vyrauja keistas dirbtinumas, kuris sustiprėja komiškose scenose ir jas beveik sužlugdo. Apskritai, sakyčiau, komizmas ir realijų šaržas egzistuoja tik literatūriškai, pjesės tekste, tačiau perkeliant jį į sceną režisierės rankose turėti koziriai ėmė ir kažkur pasimetė.

Pavyzdžiui, Birutės ir jos „podružkės“ Irutės (Ugnė Rukšaitė) moteriški pokalbiai apie „diedus“ bei meilės reikaliukus, palydimi širdingų išgertuvių su švedų grupės „ABBA“ bei Alos Pugačiovos šlageriais, dėl perdėto nenatūralumo tampa neskoningu apsistumdymu. Taip pat nejuokingai atrodo pietūs giminaičių namuose, nors Roberto Vaidoto vaidinamas Dėdė kalba spigiu balsu ir jo kišenėje nuolat nelaiku skamba mobilusis telefonas, o teta Staselė (Vilija Grigaitytė) perdėtai vaišinga. Dažnai telefono ragelį kilnoja ir Birutės motina (Milė Šablauskaitė), ji viską rusiškai perpasakoja savo draugėms. Tiesa, nerangi Šablauskaitės baba, atrodytų, vienintelis tolygus, motyvuotas ir savo vietą čia žinantis žmogus – tiesiog baba.

Paskutinėje scenoje, žinoma, sumirga visos kryptį rodančios lentelės: užsižiebia nuoroda „pinigai“, kadangi Birutė išskrenda vėl dirbti į užsienį, užgęsta „viltis“, nes butas prarastas, o Antoška jau ankstesnėje scenoje įrodė motinai, kad jos mylimasis tėra aferistas. Fone liūdnai ir graudžiai skamba Antoškos vaikystės dainelė „Antoška, paidiom kapat’ kartošku“. Ją girdint taip ir norėtųsi gūžtelti: ar tikrai ten būtina eiti, jeigu nelabai yra ką kasti?