Muzika

Skamba Mozarto muzika

kronika

Tarptautiniuose konkursuose nuo 2000-ųjų kasmet įvairius aukščiausius apdovanojimus pelniusi dainininkė Julija Stupnianek spalio 10 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Kamerinėje salėje pristatė W.A. Mozarto 250-osioms metinėms skirtą koncertinę programą „Viva Mozart!“ Koncerte dalyvavo dainininkas Deividas Staponkus ir pianistė Jolanta Silkauskienė. Atlikėjams akustiškai nedėkinga kamerinė salė su tolumoje rymančiu fortepijonu buvo pilnutėlė. Matyt, ir Mozartas, ir Julija tapo puikiu traukos centru.

Reiktų prisiminti ankstesnes J. Stupnianek W.A. Mozarto muzikos interpretacijas. Pavasarį ji Vilniaus rotušėje dainavo motetą „Exultate, jubiliate“ (KV 165). Įpratę retsykiais girdėti tik finalinį „Alleluja“, tąkart turėjome progos išgirsti visą kūrinį. Jis buvo interpretuotas atliepiant autoriaus siekį sukurti savotišką draminę kantatą. Vyravo vidinė ekspresija ir subtilus dramatizmas. Nors kūrinio tekstas – religinis, muzika išreiškia koncertinį pobūdį. Mozarto kūrybai tai – ne pirmiena. Simfonijose analitikai randa grigališkojo choralo fragmentų (pvz., Simfonijos Es-dur, KV 132, Andante dalyje). „Alleluja“ motyvai girdėti ir Fortepijono koncerto C-dur II dalyje. XVIII a. arijos buvo tarsi savotiški koncertai balsui su orkestru – concerto en miniature. Tokia buvo net ir jų struktūra – su kontrastuojančiomis tonacijomis, kitais koncertui būdingais elementais. Net ir vėliau, kurdamas vokalinius kūrinius, siekdamas pabėgti nuo itališko dainingumo, bufonadinių dainų, greta bažnytinių giesmių, tokių kaip Zalcburge sukurta „Regina coeli“ C-dur (KV 276), W.A. Mozartas siekė muzikoje išreikšti vokišką dvasią. Apie 1780 m. net sukūrė tris dainas (KV 390–392), pasitelkdamas T. Hermeso apysakos „Sofijos kelionė iš Mėmelio į Saksoniją“ tekstus!

J. Stupnianek pajuto moteto „Exultate, jubiliate“ formos visumą, išryškino dainingąją lyriką ir koncertinio žanro patetiką. Balsas skambėjo neforsuotai, prasmingai jungėsi vokaliai tvarkingai išdainuojamos frazės.

Koncerte dainininkė pateikė keturių W.A. Mozarto operų fragmentus. Tai nebuvo įprastai atliekamos „didžiosios“ arijos. Tuo koncertas pasirodė įdomus, juolab kad programą papildė duetai su baritonu. Deividas Staponkus, kaip ir J. Stupnianek, yra ruošęs W.A. Mozarto kūrinius su žinomais dirigentais, už gražius pasirodymus pelnęs aukštų įvertinimų. Prisiminė geros vakarietiškų koncertų tradicijos: atlikti ne concerto vocale, bet gyvybingus operų fragmentus. Jautėsi gražiai derinama aristokratiška abiejų dainininkų laisvė scenoje ir minimalus, bet būtinas artistiškumas, leidęs pajusti herojų santykius, emocines būsenas.

Atlikėjai įtikino, kad skirtingais kūrybos periodais gimusios W.A. Mozarto operų muzikos ryšys stipresnis su ateitimi, nei su praeitimi. Buffa („Figaro vedybos“), dramma giocoso („Don Žuanas“) ar vokiškoji opera („Užburtoji fleita“) skleidė ne linksmybių žaismą, lengvai plazdantį gracingumą ir saldybę, bet žmogiškųjų emocijų gelmes. Sako, kad daug apie muziką rašęs austrų dirigentas Felixas Mottlis apie W.A. Mozartą kalbėdavo patetiškai, niekindavo tuos atlikėjus, kurie nesugebėdavo jo muzikoje išgirsti tragiško ar bent rimties atspalvio. „Mozartas – pats drąsiausias visų amžių muzikos meno novatorius“, – mėgo kartoti. Ernstas Lertas teigė, kad net ir tradiciniai „Don Žuano“ muzikos epizodai visada atsiveria „žmogų drebinančiu demoniškumu“.

J. Stupnianek gebėjo stilistiškai skirtingų operų epizoduose išryškinti kontrastus, pavyzdžiui, įtikinamai perteikti nuoširdžią Kerubino lyriką ir čia pat – Cerlinos baimę ir naivumą. Juk W.A. Mozartas ir kūrė realaus, gyvo žmogaus psichologija pagrįstą muziką. Labai spalvingai ir prasmingai J. Stupnianek atliko sausuosius (secco) rečitatyvus. Jie – paprastos kalbos muzikinė stilizacija – gražiai įprasmino veiksmą. Per juos išryškėjo ir tikslingai panaudoti bufonados elementai. Atlikėjai aiškiai perteikė veikėjų temperamentus, o vienas ar kitas raiškiai artikuliuotas žodis taikliai išryškino emocinę minčių prasmę.

Operų „Visos jos tokios“ ir „Užburtoji fleita“ fragmentuose įsitikome J. Stupnianek dainavimo technikos stabilumu ir mokėjimu valdyti balsą. Tai, aišku, dar kartą patvirtina gerą jos dėstytojos doc. I. Argustienės metodiką.

Gaila, bet Papagenos ir Papageno duete tokio stabilumo pristigo solistės partneriui. Juk vokiškosios operos „Užburtoji fleita“ muzika galima patikrinti dainininko mokėjimą teisingai vesti vokalinę liniją.

Tokie nedidelės apimties koncertai su gražiais Eglės Ulienės komentarais reikalingi ne tik klausytojams, ypač jauniems, bet ir patiems dainininkams ar kitiems teatro spektakliuose dalyvaujantiems atlikėjams.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė