Dailė

Freiburgo dailės ir amatų mokykla

Dėstytojų ir mokinių kūrybos paroda Radvilų rūmuose

Ona Mažeikienė

iliustracija
Telesforas Valius. „Šv. Sebastijonas“. 1946 m.

Po sovietų okupacijos ir baigiantis Antrajam pasauliniam karui (1944 m.) nemažai lietuvių inteligentų, tarp jų ir dailininkų, bėgo nuo „raudonojo maro“ į Vakarus. Daugelis pokarinių bėglių pirmiausia atsidūrė Vakarų Vokietijoje, pabėgėlių stovyklose: amerikiečių, prancūzų, vokiečių zonose. Karo sugriautame Freiburge dailininkai ėmė ieškoti galimybių tęsti kūrybinę veiklą ir suskato rūpintis įsteigti meno mokyklą. Mokyklą kuriant daugiausia nusipelnė Vytautas Kazimieras Jonynas, jo meilė menui, organizaciniai gabumai bei Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto direktoriaus (1941–1944) ir dėstytojo patirtis, be to, sena pažintis su Raimondu Schmittleinu (Kauno universitete jis dėstė prancūzų kalbą ir literatūrą, tuomet abu priklausė Prancūzų draugijai). Schmittleinas Vokietijoje tuomet buvo prancūzų zonos švietimo ministru. Jis iš karinės valdžios pasirūpino reikiamus dokumentus ir 1946 m. vasario 11 d. buvo gautas leidimas atidaryti Freiburgo dailės ir amatų mokyklą (École des Arts et Métiers), imtinai veikusią iki 1949-ųjų. Rašte teigiama, kad mokyklai parūpintos patalpos, profesoriams ir studentams bus sudarytos visos ekonominės sąlygos, o mokykla įgyja aukštosios mokyklos teises. Tačiau visi organizaciniai darbai gulė ant V.K. Jonyno pečių. Jis turėjo susikviesti profesorius, mokytojus, iš karinės valdžios išrūpinti įvažiavimo leidimus. Apie mokyklą reikėjo informuoti meną studijuoti norintį jaunimą. Laimei, jau ėjo keletas lietuviškų laikraščių, juose ir buvo paskleista žinia apie tokios mokyklos įkūrimą. Pirmaisiais mokslo metais čia mokėsi tik lietuviai, vėliau buvo ir kitų tautybių studentų.

Pirmiausia pradėjo veikti keramikos studija (turėjusi seną bazę), joje dėstė Eleonora Marčiulionienė ir Aleksandras Marčiulionis (pastarasis ir skulptūrą). Tapybą dėstė Viktoras Vizgirda, Adomas Galdikas ir Adolfas Valeška, grafiką – Telesforas Valius, audimą – Antanas ir Anastazija Tamošaičiai, piešimą – V.K. Jonynas (taip pat ir skulptūrą), Vytautas Kasiulis ir Teisutis Zikaras, perspektyvą – Vytautas Kmitas, meno istoriją – estas poetas ir menotyrininkas Aleksis Rannitas. Mokykloje buvo dėstomos ir kalbos, jų mokė literatai: prancūzų – Alfonsas Čipkus (Nyka-Niliūnas), o vokiečių – Henrikas Nagys.

Freiburgo dailės ir amatų mokyklą baigė: Juozas Bakis, Vanda Kanytė-Balukienė, Jurgis Daugvila, Albinas Elskus, Vytautas Ignas (Ignatavičius), Algirdas Kurauskas, Antanas Mončys, Elena Urbaitytė, Romas Viesulas ir kiti. Tiek dėstytojai, tiek mokiniai nuo 1949 m. pradėjo sklaidytis po visą pasaulį: daugelis atsidūrė Amerikoje, Kanadoje, Australijoje, kiti liko Europoje. Kiekvienas jų savo gyvenimą siejo su kūryba.

Sunkiu pokario laikotarpiu svetimame krašte įkurti dailės mokyklą buvo neeilinis įvykis. Apie Freiburgo dailės ir amatų mokyklą užsienio lietuvių spaudoje rašyta gan daug. Lietuvoje sovietmečiu apie užsienyje gyvenančius lietuvius bei jų darbus kalbėti nebuvo populiaru. Nepaisant bendravimo sunkumų, kai kurie dailininkai (V. Vizgirda, V. Ignas, V.K. Jonynas, T. Valius) ir tuomet savo kūrybą išdrįso parodyti gimtinėje. Kitų kūrinius Lietuvos žiūrovas išvydo jau pertvarkos metais. 1988 m. Lietuvos dailės muziejus buvo suorganizavęs lietuvių išeivijos kūrinių parodą.

Atgavus Nepriklausomybę, bendravimas su užsienyje gyvenančiais lietuviais dailininkais labai suaktyvėjo. 2000 m. Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose veikė didžiulė paroda „Sugrįžusi išeivijos dailė“. Tuomet buvo parodyta ir Freiburgo dailės ir amatų mokyklos dėstytojų bei mokinių sukurtų meno kūrinių. Dabar vėl Radvilų rūmuose lankytojas gali išsamiai susipažinti su Freiburgo mokyklos dėstytojų ir mokinių kūryba.

Šia proga išleistas parodos katalogas, iliustruotas mokyklos laikų (jau istorinėmis) nuotraukomis ir dailės darbų reprodukcijomis. Katalogo įžangą parašė dr. Dalia Ramonienė, o jį sudarė muziejaus darbuotojai: Rima Rutkauskienė (tapyba), Irena Dobrovolskaitė (grafika), Danutė Skromanienė (keramika) ir Linas Gedminas (skulptūra). Katalogo I dalyje pateikiamas dėstytojų sąrašas, trumpos jų biografijos ir kūriniai, II dalyje – analogiškai buvę mokiniai. Katalogo gale – Freiburgo dailės ir amatų mokyklos mokinių sąrašas, čia parašyta, kuris ką studijavo, buvo laisvu ar tikru klausytoju, mokyklą baigė ar tik mokėsi. Kataloge išvardyti 453 kūriniai. Į ekspoziciją pateko šiek tiek mažiau. Dauguma kūrinių ir archyvinės medžiagos yra LDM nuosavybė, kitus parodai paskolino nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės, Maironio lietuvių literatūros muziejai, Antano Mončio namas-muziejus, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvių išeivijos institutas, giminės ir artimieji.

Pirmoji parodos salė, kaip dera, skirta Freiburgo mokyklos organizatoriui, direktoriui ir dėstytojui, tapytojui, grafikui, skulptoriui Vytautui Kazimierui Jonynui (1907–1997). Jo kūrinių eksponuojama bene daugiausia. Didžiąją dalį sudaro grafika ir piešiniai, kuriuose užfiksuota Freiburgo miesto ir apylinkių vaizdų, pokario griuvėsių, nemažai iliustracijų: atsklandų, užsklandų, titulinių lapų (Oskaro Milašiaus knygai „Miguel Mańara“, J.W. Goethe’s romanui „Jaunojo Verterio kančios“ ir kt.) knygoms. Parodoje matome ir pieštų portretų: autoportretas (1947), dailininko Vytauto Kasiulio (1946), M.K. Čiurlionio (1949), kitų. Nemažai kūrė religine, kančios tematika: „Kristaus galva“, „Nuėmimas nuo kryžiaus“, „Šv. Antanas“. Salės gale eksponuojami trys spalvingi vitražų projektai ir trys metalinės skulptūros. Parodoje galima pamatyti pašto ženklų eskizus, išeivijos organizacijų ženklų piešinius, ekslibrisų bei V.K. Jonyno parodų katalogų.

Kitoje salėje eksponuojama tapytojo Adolfo Valeškos (1905–1994) kūryba. Keletas tapytų spalvingų Freiburgo peizažų, akvarele atlikti bažnyčių interjerų bei vitražų projektai „Iš Šventųjų gyvenimo“ (4 vnt.), „Kompozicija su Viešpačiu, vienuoliais ir indėnais“, vitražų projektai: „Veliuona“, „Lietuva“ (penkios dalys), „Spalvų ritmas“, „Formų žaismas“ ir kt., taip pat dekoracijų Viktoro Kazimiero Banaičio operai „Jūratė ir Kastytis“ eskizai (dauguma eksponatų yra dukros R. Valeškaitės-Pancerovienės nuosavybė). Ant kitos salės sienos eksponuojami du Antano Tamošaičio (1906–2005) 1946 m. peizažai. Galinę sieną puošia to paties autoriaus kilimas „Mano tėviškė“, jame stilizuotai pavaizduotos koplytėlės su kryžiais ir žirgeliais. Šalia – Anastazijos Tamošaitienės (1910–1991) kilimai „Žemyna“ ir „Senoji pilis“ (1990–1991). Vitrinoje eksponuojama skulptoriaus Aleksandro Marčiulionio (1911–1998) dekoratyvinė-skulptūrinė plastika „Be pavadinimo“. Kitose salėse – jo gipsinė skulptūra „Šv. Pranciškaus“ ir keraminė skulptūrėlė „Adomas ir Ieva“, taip pat keramikės Eleonoros Marčiulionienės (1912–2002) molinė glazūruota skulptūrėlė „Baltoji madona“, trijų figūrų skulptūra „Dainų šventė“, o koridoriaus galinę sieną puošia įvairiaspalvė dekoratyvinė reljefinė plokštė „Gėlės“.

Trečia salė skirta grafiko Telesforo Valiaus (1914–1977) kūriniams. Matome jo spalvotus lino bei medžio raižinius: iš ciklo „Žemaitija“ (1946), ietimis suvarpytas „Šv. Sebastijonas“, „Maro ciklas“, iliustracijos ir viršeliai Henriko Nagio knygai „Lapkričio naktys“, K. Bradūno poemai „Maras“, iliustracijos R.M. Rilke’s ir kitoms knygoms. Raižinyje „Moterys“ palinkusios sunkiu žingsniu eina į nežinią. Visa T. Valiaus grafika atsispindi tėviškės ilgesį, jos netekties skausmą. Vitrinoje – T. Valiaus albumas, jo iliustruotos knygos.

Atskiros salės sienas puošia spalvingi tapytojo Viktoro Vizgirdos (1904–1993) peizažai, vieni jų tapyti Freiburge, kiti – jau Amerikoje. Kitoje salėje eksponuojami tapytojo, grafiko, scenografo Adomo Galdiko (1893–1969) kūriniai: pavasario, rudens, žiemos peizažai, dauguma jų sukurti 1946–1947 m. Freiburge, taip pat jo kūrybos knygos. Šalia – grafiko, iliustruotojo Adolfo Vaičaičio (g. 1915) siužetinės iliustracijos „Kapinės“, „Gydytojas ir velnias“ Juliaus Kaupo knygai „Daktaras Kripštukas pragare“ (litografijos iš albumo „Vaičaitis“).

Toliau eksponuojami daugiausia mokinių darbai: grafiko Romo Viesulo (1918–1986) įvairių kompozicijų grafikos lakštai: lino raižiniai, litografijos. (Šiuo metu Vilniaus paveikslų galerijoje veikia R. Viesulo meninių vizijų paroda „Dainos ir raudos“.) Čia pat matome tapytojo ir skulptoriaus Almio Zylės (Algimanto Zelenkevičiaus, 1925–1995) guašu tapytas kompozicijas.

Tolesnėje salėje eksponuojama grafiko Algirdo Kurausko (1929–1986) grafika ir piešiniai: ekslibrisai, vitražų projektai, dekoracijos S. Santvaro „Žvejams“, K. Ostrausko „Duobkasiams“. Čia pat galime išvysti ir grafiko bei tapytojo Vytauto Igno (g. 1924) aliejumi tapytus Antano Mončio portretą, paveikslus „Angelas su vaikais“, „Šeima“, kelias akvareles bei lino raižinių lakštus. Jo kūriniuose ryškus lietuvių liaudies raižinių stilius. Ant kitos sienos eksponuotos tapytojos ir skulptorės Elenos Urbaitytės (1922–2006) Freiburgo laikų „Modelio studija“ (1948) ir vėlesnės spalvingos geometrinių figūrų kompozicijos, eskizai, o salės centre akis užkliūna už plieninės skulptūros „Skrydis“.

Kitoje salėje lankytojai mato skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) menišką medžio skulptūrą „Eglė žalčių karalienė“ bei „Vaidilutė“ (alebastras), skulptūrų eskizus, naujametinius sveikinimus, o vitrinoje jo ir kitų dailininkų asmeninius dokumentus. Čia pat eksponuojamas aktoriaus ir dailininko iliustruotojo, jauno mirusio Juozo Akstino (1922–1962) vienintelis aliejinis paveikslas „Versmė“, o šalia – šiemet mirusio grafiko Viktoro Simankevičiaus (1921–2006) popieriuje tušu atlikta linijų grafika. Eksponuojami keramikės, skulptorės ir tapytojos Jolantos Garolytės-Janavičienės (g. 1929) keramikos kūriniai „Rūpintojėlis“, „Moteris-medis“, stilinga dekoratyvinė raižyta keramikinė vaza. Matome sodrių spalvų akrilo dažais atliktus tapytojo ir skulptoriaus Jurgio Šapkaus (g. 1928) paveikslus „Ištremti iš rojaus“, „Rožių darželis“. Parodoje eksponuojami Albino Elskaus (g. 1926) tušu, guašu ir akvarele atlikti vitražų projektai.

Atskiroje salėje matome grafiko Algirdo Šimkūno (1927–1971) lino raižinius, keturis grafiko ir tapytojo Henriko Šalkausko (1925–1979) tamsoko kolorito kūrinius. Eksponuojamas tapytojos, grafikės ir tekstilininkės Janinos Monkutės-Marks (g. 1923) lino raižinys iš ciklo „Žmonės keliauja“ ir gobelenas „Pavasario šventė“. Šioje salėje dar matome porą spalvingų Freiburge piešimą dėsčiusio Vytauto Kasiulio (1918–1995) monotipijų „Violončelistas“ ir „Šokis“ bei grafikos ir piešimo dėstytojo Alfonso Krivicko (1919–1990) spalvotus netradicinius raižinius „Liejyklose“ ir „Portretas“.

Kūryba eksponuojama aštuoniose salėse, o jas jungiančiuose koridoriuose iškabintos Freiburgo dailės ir amatų mokyklos dailininkų, dėstytojų, mokinių ir tuometinių parodų fotografijos. Keletas fotografijų mena 1947 m. tapybos, grafikos, skulptūros, keramikos studijas. Vitrinoje eksponuoti pirmieji pokario Vokietijoje išleisti leidiniai, pristatantys Lietuvos kultūrą. Vieno dailininko kūryba (išskyrus skulptūrą ir keramiką) parodoje neišblaškyta, o eksponuojama vienoje salėje, tai padeda lankytojui geriau suvokti dailininko nuotaiką, jo kūrybinę kaitą. Ne vieno dailininko Freiburgo laikotarpio kūriniuose jaučiami vaikystės prisiminimai, tėviškės netekties ilgesys ir skausmas. Vėlesni kūriniai spalvingesni. Laiko ir kitų šalių įtakų veikiami kai kurie dailininkai keitė tapybos manierą. Turiningoje, spalvingoje, įvairių meno šakų parodoje lankytojas mato nemažai XX a. vidurio ir II pusės lietuvių dailės klasika tapusių kūrinių.