Sušiuolaikinta metafora

Alejandro Gonzálezas Ińárritu – vienas originaliausių šių dienų režisierių. 2000 m. pasirodęs filmas „Meilė kalė“ („Amores Perros“) išgarsino ne tik jį, bet ir filme suvaidinusį aktorių Gaelį Garcią Bernalį. Per palyginti trumpą laiką abu jauni meksikiečiai padarė stulbinamą tarptautinę karjerą. Filme „Babelis“ („Babel“, JAV, 2006), kuris šiemet buvo parodytas Kanų kino festivalio konkurse, Alejandro Gonzálezas Ińárritu išmintingai sušiuolaikina biblinį mitą apie žmonių tarpusavio nesusikalbėjimo ir konfliktų priežastis. Beveik metus trijuose žemynuose kurtas filmas, kuriame vaidina tarptautinės žvaigždės Bradas Pittas, Cate Blanchett, Gaelis Garcia Bernalis ir daug neprofesionalių Maroko, Meksikos ir Japonijos aktorių, paskatino ne vieno jų svarbias vidines ir išorines permainas.

„Babelis“ prasideda pasakojimu apie Maroko dykumoje atsidūrusią amerikiečių šeimą. Siuzan (Cate Blanchett) sužeidžia atsitiktinai iššauta kulka, bet kol marokiečių žiniuonė kovoja už jos gyvybę, incidentas įgyja tarptautinį atgarsį – tirti tariamų teroristų nusikaltimo imasi specialiosios tarnybos. Kol Siuzan ir jos vyras Ričardas (Brad Pitt) kovoja už gyvybę Maroke, jų vaikus San Diege globojanti namų šeimininkė Amelija išsirengia į Meksiką, į savo sūnaus vestuves. Ji pasiima su savimi ir vaikus. Tačiau Amelijos sūnėnas Santjagas (Gael Garcia Bernal) negali suvaldyti savo temperamento. Dar viena filmo herojė yra japonė paauglė, kuri skaudžiai išgyvena mamos savižudybę ir konfliktuoja su neviltin nugrimzdusiu tėvu. Režisierius pasakoja apie žmones, kurie sutrinka peržengdami kultūros ir komunikacijų ribas.

Norėdamas perteikti istorijas ne tradiciškai, o pačių jų dalyvių požiūriu, Ińárritu naudojo „stebėjimo ir prijaukinimo“ metodą: jis ne tik įdėmiai studijavo skirtingų vietų papročius, bendradarbiavo su vietiniais gyventojais, padedančiais geriau suprasti kultūrų subtilybes, bet ir leido aktoriams mėgėjams savarankiškai reaguoti į jų personažams iškylančias problemas, į situacijas.

Filmo tema yra viena didžiausių XXI a. problemų – nesusikalbėjimas. Pasak režisieriaus, „galima pasakyti, kad „Babelis“ kalba apie žmonių tarpusavio bendravimo stoką, bet man filmas – ir apie tai, kokia trapi ir jautri būtybė yra žmogus“. Režisierius tvirtina, kad kalbos barjeras ne toks ir svarbus: „Nebūtina pasiklysti Maroko dykumoje ar Tokijo centro kvartale, kad pasijustum visiškai svetimas. Baisiausios vienatvės ir izoliacijos formos egzistuoja šeimoje, tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų.“ Filmo pavadinimą režisierius aiškina taip: „Norėjau vienu žodžiu perteikti žmonių bendravimo esmę, jo grožį ir problemas. Turėjau daugybę pavadinimų, bet prisiminęs Biblijos papasakotą istoriją supratau, kad tai puiki metafora. Kiekvienas mūsų kalba vis kita kalba, bet tikiu, kad turime bendrą dvasinį pagrindą.“

Pirmosios istorijos herojams – amerikiečių porai – musulmoniškasis Marokas, jo kalba ir kultūra yra visiška mįslė. Paradoksas, kylantis iš Siuzan ir Ričardo santykių, pasak režisieriaus, iliustruoja intymųjį nesusikalbėjimo aspektą: „Iš šalies jie atrodo kaip dykumoje pasiklydusi pora, tačiau iš tikrųjų tai yra sutrikę žmonės, atrandantys save ir savo vienatvę“.

Tokios pat asmeninės dramos pavyzdys yra į istoriją su lemtingu šūviu įpainiotų vaikinų istorija. Čia režisieriui buvo svarbu parodyti filmo įvykių paskatintą tradicinės musulmonų šeimos žlugimą.

Trečiasis pasakojimas – apie meksikietę namų šeimininkę, norinčią nelegaliai per sieną pervežti jos globon paliktus amerikiečių vaikus. Moters situacija atspindi tūkstančius panašių, susijusių su nelegaliai JAV sieną kertančiais meksikiečiais ir amerikiečiais. Režisierius sako, kad jis, JAV imigrantas, jautė moralinę pareigą papasakoti istoriją apie sieną.

Ketvirtasis pasakojimas – apie našlį, bandantį užmegzti emocinį ryšį su kurčnebyle dukrele. Jų drama rutuliojasi Tokijo „miesto džiunglėse“. Paauglė čia patiria seksualinius nuotykius, kurie turėtų kompensuoti meilės stoką. Ińárritu sako, kad iš tikrųjų mergaitei stinga ir žodinio kontakto: „Kai neįmanomas žodžio prisilietimas arba prisilietimas žodžiu, kūnas tampa instrumentu, ginklu, masalu“.

Režisierius mano, kad kino kalba leidžia nugalėti žmonių komunikavimo sienas ir barjerus: „Kalbos yra tarsi fata morgana, kuri mus vilioja ir klaidina. Kalbos priverčia mus įtariai žiūrėti į kitus. Nėra geresnio įrankio kalbų barjerui sulaužyti už vaizdą ir muziką. Vaizdas nereikalauja vertimo, nes sukelia universalius jausmus.“

Priešingai nei ankstesniuose filmuose „Meilė kalė“ ar „21 gramas“, „Babelyje“ Ińárritu norėjo sujungti kai kurių scenų hiperrealizmą ir sapnų estetiką. Kad šis tikslas būtų įgyvendintas, režisierius pasirinko operatorių Rodrigo Prieto. Jis sako: „Norėdamas vizualiame lygmenyje parodyti herojų jausmų transformaciją, nusprendžiau naudoti skirtingas juostas ir kino formatus. Buvome įsitikinę, kad subtilūs kiekvienos istorijos vaizdo kokybės skirtumai, skirtingas juostos „grūdėtumas“, spalvų sodrumas ir ryškumas tik paryškins geografiškai arba emociškai skirtingų vietų įspūdį. Paskui panaudodami skaitmeninį formatą sujungėme įvairius objektyvo formatus taip pat, kaip viename filme jungiamos skirtingos kultūros ir kalbos.“.

Pagal reklaminę medžiagą parengė Kora Ročkienė