Debesų keliu didžiuoju

Juozas Domarkas M. Raškovskio nuotr.

Pradedant Nacionalinės filharmonijos sezoną ir pagerbiant 70-metį šiemet minintį ilgametį jos simfoninio orkestro vadovą Juozą Domarką kažkaip prisiminė Kazio Binkio žodžiai – „Debesų keliu didžiuoju / aš važiuoju!“ Natūralu, kad „muzikiniam tostui“ pakviestas rusų ir serbų kilmės Prancūzijoje gyvenantis amerikiečių pianistas Eugenas Indjicius. Ganėtinai skambi ši pavardė, bet dar įspūdingesnė ją nelyginant varpą įsiūbavusių pedagogų santalka – Alexanderis Borowsky, Nadia Boulanger, Arturas Rubinsteinas, Witoldas Małcużyńskis, Cliffordas Kersonas. Už kiekvienos šių jau istorinių figūrų slypi juos ugdę fortepijono meno gigantai. Dar toliau į praeitį pažvelgus ima svaigti galva…

Bet grįžkim prie tosto, kurį milžinų palikuonis kėlė aiškiai (gal tik tą spalio 21-osios vakarą?) nesijausdamas esąs „tamada“. Taurėje – Piotro Čaikovskio Koncertas b-moll, galintis akinamai žėrėti ir atverti „vyne slypinčią tiesą“, kai taurę kelia Marthos Argerich ranka. Mūsų svečias ją kėlė stropiai paisydamas kilnaus amato taisyklių, bet magiškas žodis (kurio nepamiršta Marthos padermės menininkai) Eugenui liko tabu. Buvo jį beatspėjąs padedant Debussy ir Chopinui – šventiškai nusiteikusios publikos pageidautiems bisams.

Užtat antroje vakaro dalyje daug kam per sunki Antono Brucknerio paslaptis buvo įminta, tapo „kūnu ir krauju“. Sparnuotu, debesų keliais nuskraidinančiu. Ketvirtoji šio mistiko simfonija buvo sukurta 1874 metais (tik ką girdėtas Čaikovskio koncertas – 1875-aisiais). Richardo Wagnerio impulsų išjudintas genijus savitai ir iš esmės tęsė galingų gestų ir kontempliacijos akimirkų dialektiką. Plėtojo Franzo Schuberto muzikos grožio ir metafizinių slėpinių vienybę, kalbėjo apie ją monumentaliomis, pašėlusiai drąsiomis vizijomis (o juk buvo kuklus, aplinkiniams kartais ir pilkoku atrodęs žmogus). Po jo devynių simfonijų Gustavui Mahleriui toliau panašiu keliu žengiant jau buvo į ką atsiremti.

Savo Ketvirtą simfoniją pats autorius pavadino „Romantine“. Ženkli nuoroda tiems, kurie deramai suvokia romantizmo esmę. Ją įžvelgę patiria šventę bei galią su kitais dalytis ne bet kokiais lobiais. Mįslę įminęs to vakaro Solenizantas dieviškas tos muzikos akimirkas išgyveno nekasdieniškai atverdamas savo turtingo, inspiruojančio intelekto ir artistiškumo klodus. Su orkestru jis jautėsi kaip „pirmasis tarp lygiųjų“, tad prisiminėm visų Ketvirtosios atlikėjų galias. Atsitiktinai tokių aukštumų nepasiekiama, nors „žvaigždžių akimirkomis“ viskas juk būna tarsi savaime suprantama. Gal tada ir imi (eilinį kartą…) suvokti, kad iš tiesų vienintelis veikalo interpretatorius yra dirigentas. Nes juk tai jis, disponuodamas geru atlikėjų būriu, gali ir netgi privalo suteikti kūriniui jo galutinį pavidalą, savo nuožiūra atrasti bendrą simfonijos charakterį bei stilių, atverti nuotaikų kaitą, raiškos galybę ir gelmę. O klausytojui atrodys, kad muzika paprasčiausiai gyvena savo gyvenimą, stulbindama vaizduotės turtais, dinamizmu, formų monumentalumu.

Juozui Domarkui buvo svarbi muzikos slinktis, jos pulsas, energija, tikslumas, tempai. Svarbios spalvos, artikuliacinių niuansų įvairovė. Dirigentas kiek įmanydamas vengė monotonijos, stengdamasis kūrinį daryti gal net įdomesnį, negu pareikalautų akademinė partitūros traktuotė. Pirmieji „Romantinės“ simfonijos taktai – dar materija netapęs styginių pianissimo ir švytintys, spinduliuojantys valtornų garsai. Toliau išgirdom, kokie sodrūs, iškalbingi smuikai, kokiais niuansais kalbėte kalba mediniai pučiamieji. Dinamikos skalė – nuo galybės viršūnių iki tyliausių dvasios virpesių.

Visa tai vyko mums neįprastame (lietuviškasis „vis dar“?) Brucknerio kraštovaizdyje. Ar tad nevertėtų visas devynias jo simfonijas pakviesti į Vilnių? Į miestą, netrukus tapsiantį Europos kultūros sostine, podraug su šiam kompozitoriui artimu Lincu, nuo 1974-ųjų kasmet rengiančiu tarptautinius Antono Brucknerio muzikos festivalius.