Kur link traukia kultūros garvežys?

Taigi pratęskime pokalbį apie Europos kultūros sostinių kultūros programas, kurias įvairiais aspektais išnagrinėję „Palmer/Rae Associates“ tyrėjai paskelbė įdomias išvadas.

Kultūra bendruomenei

Visuose be išimties miestuose būta projektų, skirtų specifinėms grupėms ir bendruomenėms. Aktyvus visuomenės dalyvavimas buvo kai kurių miestų prioritetinė kryptis (Kopenhagoje, Briuselyje, Grace, Stokholme, Helsinkyje, Roterdame). Helsinkyje skambėjo šūkis „Vaikų miestas ir miestas visiems“, o Roterdame – „Vitališkas miestas“ ir „young@rotterdam“. Pati svarbiausia tikslinė grupė dažniausiai ir buvo jaunimas – daugelyje miestų buvo kuriami projektai kartu su mokyklomis, daugiau nei pusėje miestų – neįgaliems ir socialiai remtiniems žmonėms, taip pat mažumoms, o kai kuriuose miestuose buvo programų specialiai moterims, pagyvenusiems žmonėms ir bedarbiams. Keletas tokių projektų pavyzdžių: „Mano miestas, mūsų miestas“ – mokyklų projektas Bergene, „Dogtroep“ teatro renginiai Briugės kalėjime, Briuselio projektas „Menas mokykloje“, Pirmasis benamių gatvės futbolo pasaulio čempionatas Grace, „Menas pagyvenusių žmonių namuose“ Helsinkyje ir 2000 vaikų projektas Reikjavike.

Daugelio kultūros sostinių tikslas ir buvo įvairiais būdais pasiekti, kad visuomenė dalyvautų kultūroje. Kaip minėta, pats populiariausias būdas buvo išvesti meną į viešąsias erdves. Taip pat būta daug nemokamų renginių. Pavyzdžiui, Salamankoje nemokami buvo 73 proc. renginių, Tesalonikuose ne tik 70 proc. renginių buvo nemokami, bet ir juose nemokamai vaišinta, o Helsinkyje trečdalis renginių, kurie buvo nemokami, pritraukė 3,3 milijono žmonių (kai pačioje Suomijoje yra tik apie 5 milijonai gyventojų). Vis dėlto kai kurie respondentai mano, kad nemokami renginiai „nuvertina kultūrą“.

Apie 30 proc. projektų buvo surengta kartu su vietos gyventojais. Jų metu dalijamasi prisiminimais, pasakojamos istorijos, pavyzdžiui, „Prisiminimų kalnas“ Grace, „Briuselis priklauso mums“, „Siilitie kelio pasakos“ Helsinkyje. Taip pat visuomenė buvo įtraukiama į performansus, pavyzdžiui, „Moderni puota“ Briuselyje, operos projektai Avinjone ir Porte, „Euro+Dainos“ festivalis Roterdame. Tačiau ir šis aspektas susilaukė kritikos, pavyzdžiui, už tai, kad dauguma renginių būna miesto centre ir labai mažai – priemiesčiuose, o didžiąją daugumą Europos kultūros sostinės renginių dalyvių vis tiek sudaro išsilavinę žmonės.

Proga talentingiems žmonėms

Visos Europos kultūros sostinės stengėsi palaikyti vietos ir kviestinius talentus, paprastai jiems užsakydamos naujus kūrinius. Pavyzdžiui, Bergenas užsakė operą „Norvegijos mergelė“, Gracas – Markuso Wilflingo instaliaciją „Laikrodžio bokšto šešėlis“, Stokholmas – Danielio Bortzo operą „Marija Antuanetė“, Bolonija – Peterio Greenaway’aus „Bolonijos bokštų 2000“ projekcijas, o Briugėje vietos rašytojas Pieteris Aspe parašė naują romaną ir pritaikė jį scenai. Kitas būdas – tarptautinės bei vietinės rezidencijos, seminarai ir kūrybinės dirbtuvės, pavyzdžiui, devynios 2000-ųjų kultūros sostinės surengė bendrą „Trans Dance Europe“ šiuolaikinio šokio projektą, o Briuselyje vyko muzikos laboratorijos. Tik labai nedaugelyje miestų buvo projektų, skirtų lavinti kultūros vadybininkų sugebėjimus, pavyzdžiui, Helsinkyje buvo suorganizuotos kūrybinės dirbtuvės individualių renginių prodiuseriams.

Žinoma, kultūros sostinei lengviau pritraukti publiką žinomais vardais – tarptautinę reputaciją turinčiu orkestru ar žymaus menininko paroda, o ne naujomis, neišbandytomis nežinomų menininkų projektų patirtimis. Kai kurie miestai ėmė daugiausiai „išbandytus“ projektus, o kiti stengėsi sukurti originalius, vis dėlto jų pusiausvyra paprastai kaip tik ir būdavo nesutarimų tarp įvairių organizacijų ir kultūros sostinės rengėjų bei rėmėjų priežastis.

Daugumoje miestų šalia pagrindinės oficialiosios programos rutuliojosi šalutinės, nepriklausomos programos. Kartais tai būdavo komerciniai renginiai, o kartais – įvairios alternatyvos. Tokios alternatyvinės programos realizuotos Briugėje ir Grace, o Helsinkyje vyko verslo kampanija „Besišypsantis Helsinkis“.

Išlaidos programai

Žinoma, išlaidos programai daugelyje miestų surijo didžiausią lėšų dalį (neskaitant kapitalinių investicijų) – iš viso 63 proc. visų išlaidų. Programų biudžetai varijavo nuo 5,48 milijono eurų Reikjavike iki 58,6 milijono Lilyje, tuo tarpu vidurkis – 25,6 milijono eurų. Bet tai – tik specialiai kultūros sostinei skirtos išlaidos; čia neįskaičiuotos rėmėjų, valdžios institucijų ar pačių kultūros organizacijų pridėtos lėšos, nes Europos kultūros sostinės taryba ar komitetas paprastai projektus remia tik iš dalies, o visa kita rengėjai turi susirasti patys. Taigi išlaidos programai iš tikrųjų yra gerokai didesnės nei čia pateikti skaičiai. Pavyzdžiui, Kopenhagoje kultūros programai išleista iš viso 142 milijonai eurų, bet tik trečdalis šios sumos atėjo iš specialaus kultūros sostinės fondo. Ir tai yra gana tipiška proporcija.

Todėl nenuostabu, kad tyrimo respondentai dažniausiai ir skundėsi finansinėmis problemomis. Dažnai per vėlai paskirti pinigai ar vėliau atimtas finansavimas labai sutrikdo programos įgyvendinimą. Taip pat pastebėta, kad daugelio didelio masto projektų išlaidos gerokai viršija iš pradžių numatytas sumas. O tai, žinoma, paveikia kitų projektų įgyvendinimą, nes jų biudžetai būna apkarpomi.

Europos kultūros sostinė – įvykis ar procesas?

Kultūros sostinės programos atspindi skirtingus miestų požiūrius į kultūrą. Vienuose miestuose Europos kultūros sostinė buvo suvokiama kaip „įvykis“, kurį reikia realizuoti ir suvartoti (spektakliai, parodos, filmai, paradai), o kitose – kaip raidos procesas, kurio metu idėjos įgyja pavidalą, kuriamos menininkų ir skirtingų grupių bendrijos, partnerystės ir sąjungos.

Kai kultūros sostinė suvokiama kaip įvykis, kultūros programos mastas ir spektras išskiria ją iš kitų kultūros renginių: trukmė, projektų skaičius, interesų spektras. Nors įvairių kultūros sostinių programų detalės skyrėsi, bendras įspūdis visada tas pats – tas pats mastas, tas pats intencijas išreiškiantis žodynas („pakeisti“, „išplėtoti“, „pakelti“, „iškilmingai paminėti“). Taigi nepaisant vietinių skirtumų, egzistuoja Europos kultūros sostinės forma, kurią apibūdina dydis, mastas, daugiadiscipliniškumas (bet ne visada tarpdiscipliniškumas) ir mozaikinė struktūra, kur veikia imperatyvas pasiūlyti „kažką kiekvienam“. Tai tam tikras kultūrinis izomorfizmas vykstant kultūros sostinių programų homogenizacijos procesui: bendros temos, panašūs projektai, tos pačios „žvaigždės“. Taip yra turbūt todėl, kad kiekviena kultūros sostinė patiria tuos pačius apribojimus ir galimybes – politines, kultūrines, institucines ir finansines.

Lilis 2004

Kultūros sostinės, kaip įvykio, suvokimas kartais iškreipia kultūros raidos santykį su kitais Europos kultūros sostinės tikslais, o negalimybė nustatyti kriterijus, pagal kuriuos būtų galima įvertinti kultūros programų turinį, reiškia, kad organizatoriai vertindami sprendžia tik pagal ribotus matavimus, pavyzdžiui, pagal lankytojų ar projektų skaičių. Tokie faktai nedaug sako apie programos vertę ar poveikį kaip ši programa prisideda prie ilgalaikės kultūros raidos proceso, ar kas iš tikrųjų yra jos auditorija. Regis, dominuoja požiūris: kuo daugiau, tuo geriau. Nors žvelgdami atgal daugelis miestų gailisi tokio sprendimo ir dabar mieliau rinktųsi mažiau, bet kokybiškesnių projektų, turinčių ilgalaikį poveikį. Daugelyje miestų vykstant minėtiems konfliktams tarp įvairių interesų grupių, spaudoje būdavo svarstoma ne atmestų ar atrinktų renginių kokybė, ne kultūros prioritetai ar renginių ilgalaikis poveikis, bet finansai, žiūrovų skaičius, organizatoriai ir jų trumpalaikiai tikslai. Kultūros sostinės programos labai dažnai sukelia kaltinimus atsakomybės trūkumu, per dideliu išlaidavimu ir elitarizmu.

Dauguma kultūros programų netelpa į tradicinį renginių vartojimo formatą, todėl jas labai sunku vertinti remiantis parduotų bilietų skaičiumi. Menas – tai sritis, kuriai būdingos įvairios patirtys: nuo menininko sukurto kūrinio pasyviai auditorijai iki publikos dalyvavimo kūrimo procese. Meną gali kurti ir menininkai, ir nemenininkai, jį galima derinti su tokiais „nemeniškais“ dalykais kaip maistas. Europos kultūros sostinių projektai kartais būna daugiamačiai – į tą patį renginį jie pritraukia labai įvairios publikos. Tokių renginių naujoviškumas reikalauja naujų vertinimo formų, kurių kultūros sostinės, regis, dar nesugalvojo ir įvertina tik vartojimo mastą.

Izoliuotas ir integruotas planavimas

Nors kultūrinė programa sulaukia daug publikos ir žiniasklaidos dėmesio, ji paprastai suvokiama atskirai nuo kitų kultūros sostinės metų iniciatyvų ir kitų miesto kultūrinių ir nekultūrinių procesų. Daugelyje kultūros sostinių tarsi lygiagrečiai vyksta dvi programos: „įprasti reikalai“ ir „kažkas ypatingo“. Dažniausiai kultūros sostinės programa nepaveikia to, kaip egzistuojančios kultūros institucijos ir savivaldybių kultūros skyriai apibrėžia savo prioritetus, planuoja renginius ar vertina savo publiką.

Pastebėta, kad paprastai būna per mažai ryšio tarp kultūrinės programos ir miesto infrastruktūros plėtros (kai kuriose Europos kultūros sostinėse naujų kultūros pastatų statyba ar senų remontas nebuvo baigti net skirtiesiems metams pasibaigus). Nors turizmo organizacijos ir ekonominės plėtros departamentai mėgina pasinaudoti kultūros programa saviems tikslams (pritraukti turistus, sukurti darbo vietas, pagerinti įvaizdį), labai nedaug kas planuojama bendrai. Panašiai ir miesto socialinių tikslų požiūriu. Kai kurios kultūros programos net pagilino skirtumą tarp turtingųjų ir vargingųjų miesto zonų akcentuodamos kai kurias kultūros „vartojimo“ formas ir pakeldamos bilietų kainas ar organizuodamos renginius tik centrinėse miestų vietose. Daugelyje kultūros sostinių investicijas traukia būtent ekonominės ir socialinės raidos potencialas, o ne kultūrinė nauda. Štai čia ir iškyla prieštaravimas: viena vertus, kultūra ir yra Europos kultūros sostinės egzistavimo priežastis, kita vertus, ne kultūros ir įvairių jos aspektų raida būna daugelio pokyčių kultūros sostinėse variklis, ypač jei kultūra dar nėra vienas pagrindinių ilgalaikės miesto strategijos elementų. Dažniausiai miesto kultūros kūrėjai kalba kultūros kalba, o visi kiti – investicijų, fizinės transformacijos ir rinkodaros kalba. Kultūros programa, tapusi miesto reklamos įrankiu, miesto kaitos kultūriniam komponentui skiria menkesnį, tarnybinį vaidmenį.

Patarimai

Tyrimo respondentai išsakė tokius patarimus: pasirinkti mažiau projektų, aiškiai apibrėžti temas ir tikslus, garantuoti gerą ir tinkamą komunikaciją, rasti gerą pusiausvyrą tarp populiarių renginių ir mažoms auditorijoms skirtų renginių, sukurti miestui tinkamą programą, mąstyti, kas bus kultūros sostinės metams pasibaigus, nebijoti rinktis.

Miestą kuria kultūriniai procesai, o Europos kultūros sostinės institucija siūlo kritinę platformą apmąstyti ir sustiprinti šiuos procesus. Nors daugelyje miestų suvokiama, kad būtent kultūrinė programa padės pasiekti daugelį ekonominių ir socialinių tikslų, pačios kultūros programos neskatina tikro bendradarbiavimo tarp menininkų ar įvairių interesų grupių. Kultūros programa – tai garvežys, tempiantis traukinį viena kryptimi, o kiti garvežiai (miesto atgaivinimas, ekonomikos plėtra, turizmas, specifiniai meno interesai) tempia kitus traukinius kitomis kryptimis ir skirtingais greičiais. Dėl šios priežasties kultūrinė programa nėra suvokiama kaip procesą jungianti jėga, o kartais ji regima kaip laikinas nukrypimas nuo normos, nors ir pozityvus. Būsimoms kultūros sostinėms patariama laikyti kultūros garvežį jėga, traukiančia kitus viena ir ta pačia kryptimi.

Parengė Agnė Narušytė