Tie, kurie kojomis neliečia žemės

Pakeliui į Europos kultūros sostinę

Kai neturėjau automobilio, mano Vilnius prasidėdavo Antakalnyje. Pušų kvapas. Neries kaita. Pagrindinis koridorius vesdavo pro pravirus „čiurlionkės“ langus. Neartikuliuoti muzikos garsai. Troleibusai, braukiantys savo stygas. Tilto kupra perkeldavo į miestą. Kriokianti Vilnelė. Sereikiškių kaštonai ir varnų teikiami ordinai. Tada šaltas Dailės akademijos pelėsių kvapas. Prirūkytos kavinės su karčia popieriaus skonio arbata. Iki jų veda grindinio akmenys. Vieną kartą, per vasaros liūtį, kai Pilies gatvė virto upe, žemę liečiau net visai basomis pėdomis. Nors aplinkui materija ėjo velniop, nemačiau nė vieno nesišypsančio veido. Vanduo tarp praeivių sukėlė trumpą sujungimą. Įvyko sąlytis. Iš skruzdėlių visi trumpam tapo namiškiais. Kad krikščionys suprastų, kas yra artimas, turėtų dažniau prapliupti liūtys. Nes kai į bažnyčią skuba katalikai, pasitaiko ir susistumdymų. Savo kailiu tai patyriau šį sekmadienį, kai dviem sekundėms pasipainiojau kelyje.

Dabar, kai turiu automobilį, nieko nebeskaičiuoju žingsniais. Viską matuoju minutėmis, kamščių tirštumu, pravažiuojamų gatvių maršrutais. Mano miestas persikėlė į interjerus. Todėl turėti gerą automobilį reiškia ne tik libido dydį. Automobilio vidus tampa miesto pratęsimu, o languose šmėžuoja jo fragmentai. Vairuojant nepamedituosi nei apie lapų spalvą, nei apie bažnyčios apšvietimą. Gali tik greitai vartoti arba pavirsti srautu ir visai kitaip pajusti buvimą mieste. Kad ir per greitį. Vienur gali įsibėgėti. Stebėti, kaip posūkis maloniai lenkia liemenį. Startuojant atsilošti ir plačiai įkvėpti. Laisva pavara riedant – suptis grindiniu lyg jūros paviršiumi. Ir dar gera rasti sau vietą – pastatyti savo sraigės kiautelį pačiame centre ir klausantis muzikos grožėtis miesto gyventojais ir tuo, kaip jų pėdos liečia žemę.

Vilniaus pėstininkas L. Ausylos nuotraukos

Todėl kai sugebi atsispirti įpročiui iš pastato vidaus lipti tiesiai į automobilį, malonu eiti „kiaurai“ per žoles ir bortelius, kad geriau suprastum miesto reljefą. Nekeista, kad populiarėja tokie dalykai kaip Free Run („laisvas bėgimas“), kur jaunimėlis aplinką patiria panašiai kaip beždžionės lianas, kuriomis galima karstytis, šokinėti. Jiems palangės, visokios atbrailos, kampai, pačios sienos, bet koks turėklas yra atspirties taškas laisvam bėgimui. Tokiu būdu miestas liečiamas visomis keturiomis, erdvės skrodžiamos visu kūnu. O ką žinome apie Vilnių, jei einame tik savo takeliais, kasdien užmindami tą pačią plytelę... Dienos tampa vienodos kaip saldainių popierėliai.

Ar aš siūlau Jums lipti sienomis? Taip, jeigu pajėgiat. Dar siūlau eiti kitur, eiti aplinkui, lįsti į kiemus, važiuoti troleibusu visą maršrutą, kas nevaikšto – eiti į parodas, gintaro, žvejų prekių parduotuves – būti ten, kur niekada savęs nematei. Siūlau liesti augalus, rinkti kaštonus, glostyti lyg žirgą šiltą automobilio kapotą, sustingti ir klausyti automobilių dardėjimo – įnešti bent truputį transgresyvumo ir taip išeiti iš šimtus kartų žiūrėto savo gyvenimo filmo. Net neišvažiuojant iš Vilniaus galima padovanoti sau akis, kurias gauni grįžęs iš kelionės. Išplėsti savo miestą ir paliesti jį savo kojomis.