Marginalai

Gintarė Lučiūnaitė. „Pirštinės“. 2003 m.

Zombiai atrieda, atidunda...
Iš grupės „Antis“ dainos

Iš karto prisipažinsiu, kad nesu sumanymo „Savi subjektai“ atsiradimo ir plėtojimo iniciatorius ar kuratorius, o tik vienas šio projekto narių bei atstovų. O ir projekto priešistorė iki banalumo paprasta. Dailės muziejaus Šiuolaikinės dailės informacijos centrui paskelbus, kad visi jaunieji menininkai kviečiami teikti pasiūlymus naujausioms tendencijoms Lietuvos mene skirtai parodai, atsirado tokių asmenų, kurie iš anksto žinojo, kad nebus pakviesti į tą renginį. A priori su marginalų statusu save susieję menininkai rengėsi pateikti iki galo neišplėtotą alternatyvą (kiek žinau, tai turėjo būti kažkam dedikuoti laidotuvių vainikai ir kaip muzikinis fonas skambančios gedulingos giesmės), turėjusią demaskuoti begėdiškas vienos institucijos pretenzijas į viso Lietuvos meno atstovavimą. Tačiau, kaip dažnai atsitinka, likimas iškrėtė pokštą, ir būsimieji oponentai buvo pakviesti dalyvauti minėtame renginyje. Nuriję aitrų džiaugsmo gumulą, jie nepasididžiavo ir sutiko. Atrodė, kad reikalas savaime išsikvėps, tačiau atsirado keli nepatenkintieji (vienas jų buvo ir šių eilučių autorius), ir bandymas kažką padaryti atgijo su nauja jėga. Radvilų rūmuose atsidarius „Saviobjektų“ parodai, po gero mėnesio kitoje erdvėje – Šv. Jono galerijos rūsiuose (kaip ir dera undegroundui!) savo parodą surengė nepriimtieji į „saloną“. Koncepcijoje buvo nurodyta, kad iš „apačios“, spontaniškai atsiradęs sumanymas „Savi subjektai“ nuo savo „įkvėpėjo“ programiškai skiriasi nehierarchizuotu pobūdžiu (nors demokratiškas pozicijas deklaravo ir „Saviobjektų“ kuratorės). Teigta, kad leitmotyvu pasirinktas sąvokų junginys savi subjektai turi išreikšti asmeniniais – draugystės ar pažinčių – ryšiais susijusių, aplinką analizuojančių menininkų terpę. Potencialiais parodos kuratoriais buvo pripažinti visi aktyviai šioje aplinkoje veikę nariai, jų draugai, bičiuliai ir šeimos nariai. Iš principo galima sakyti, kad šis sumanymas yra natūrali kito, jau kelerius metus egzistuojančio projekto – „Mano šeima – mafija“ – tęsinys. Menininkai neišreiškė ypatingo noro atstovauti visai jaunajai Lietuvos dailei, kelti revoliucijų ar kardinaliai pakeisti esamos situacijos. Aišku, vienas iš parodos tikslų yra pademonstruoti, kad Lietuvoje egzistuoja begalė meno ar saviraiškos formų ir jokia institucija ar asmuo negali pretenduoti į reprezentacijos monopolį. Alternatyvus (bet jokiu būdu ne revanšistinis) projektas suvoktas kaip žaidimas, kurio žaidėjai yra patys menininkai, o ne kokios nors kitos išorinės (ne)suinteresuotos jėgos.

Lygindamas „Saviobjektų“ ir „Savų subjektų“ parodas negalėčiau tarp jų dėti lygybės ženklo. Tačiau nedrįsčiau sakyti, kad viena yra geresnė, pranašesnė, o kita – blogesnė, menkesnė. Tiesa, „Saviobjektų“ parodoje dominuoja videoinstaliacijos ir projekcijos, su virtualiu erdvės bei laiko traktavimu susiję artefaktai, čia daugiau muzikos ir garso. Galbūt labiausiai įstrigo L. Garbštienės videoinstaliacija „Trise“, kurioje į vieną neišraizgomą prasmių ir užuominų kamuolį yra susipynusios komunikacinių trūkių, bjaurumo ir siaubo filmų estetikos reikšmės, kultūrinę (pasitelkus klasikinės muzikos pirmavaizdį) bei subkultūrinę (cituojant holivudinius trilerius) patirtį analizuojantys I. Krunglevičiaus videodarbai („Nachtmusic“ ir „Pirmadienio filmas“). „Savuose subjektuose“ daugiau įvairiausių rankdarbių, kur svarbesnis rankų prisilietimas. Daugiau dėmesio skirta savam ir svetimam kūnui. Čia nepralenkiamas buvo rubensiškų formų ir atlapaširdiškai beikoniškos fizionomijos J. Kazakevičiūtės zuikutis („Marionetė“). Šalia jo galima paminėti G. Lučiūnaitės, L. Zavadskės, A. Černiūtės, M. Jurėno, M. Tendziagolskio, S. Dūdos ir daugelio kitų siuvimus, siuvinėjimus, klijavimus, mūrijimus, pynimus ir panašiai. Tūlas pilietis galbūt drįstų pareikšti, kad tai kur kas anachronistiškiau ir netgi pateisintų didžiosios pretendentų dalies nepatekimą į „Saviobjektus“. Nežinau. Turbūt daug kas priklauso nuo pateikimo. Tad antruoju atveju namudinę gamybą siečiau su sąmoningai pasirinktu alternatyvos pastangomis, pankiška d.i.y. ar arte povera judėjimui artima ideologija.

Grįždamas prie abiejų parodų lyginimo manyčiau, kad nukentėta abiem atvejais. Ir vienur, ir kitur (vienu atveju dėl objektyvių, kitu – dėl subjektyvių aplinkybių) pateiktas vienpusiškas vaizdas. Abi ekspozicijas sudėjus į vieną vaizdas būtų tikrai įdomesnis. Juolab kad kuratorės buvo užsibrėžusios atskleisti jį, o ne atskirus šiuolaikinio meno proceso aspektus. Kita vertus, nevertinčiau neigiamai ir abiejų parodų „broko“. Galbūt kai kurie autoriai pasirodė blogiau, silpniau, net iššoko iš bendro konteksto, tačiau visavertis meninis procesas, kuriam būdingas atvirumas ir polinkis į naujų išraiškos būdų paieškas, neišvengia tam tikrų nuosmukių. Bandymai juos maskuoti reiškia nenorą atskleisti tikrą situaciją.

Ieškodamas daugiau panašumų (juk abiejuose dalyvauja panašaus amžiaus žmonės – nors ir man, ir daugeliui kolegų yra svetimas susisaistymas su tokiu dirbtiniu, sugalvotu ir sunkiai paaiškinamu dalyku kaip „karta“), pasakyčiau, kad abi parodas jungia ironija, kaip viena svarbiausių estetinių kategorijų. Daugelis dalykų tiesiog yra sumodeliuota ant konceptualiai pateikto pantagriueliško juoko pagrindo. Dominuoja šaipymasis iš žmonių tarpusavio santykių, socialinio ir kultūrinio nesusikalbėjimo. Bet tai nėra vien šios kartos požymis, o visos mūsų postmodernios visuomenės mentaliteto skiriamasis bruožas.

Nustatyti esminius jaunosios menininkų kartos požymius ir strategijas yra neįmanomas, sizifiškų pastangų reikalaujantis uždavinys. Gal tiksliau būtų kalbėti apie daugybės ideologijų ir pasaulėžiūrų koegzistavimą. Kita vertus, daugiakultūriškumas yra toks pat universalus, kaip ir ironija, todėl keblu pripažinti jį būdingu kažkokiai amžiaus grupei ar net socialinei kategorijai. Galima sakyti, kad aptariamoji karta pernelyg nesiskiria nuo ankstesnių, arba pripažinti, kad dabartiniai jaunieji menininkai yra pernelyg paslankūs, prisiderinantys prie aplinkybių, tikri „chameleonai“, ir šią savybę laikyti jų skiriamuoju bruožu. Bet apskritai jokio ideologinio ar net asmeninio antagonizmo tarp abiejų stovyklų menininkų nėra, daugelis jų yra bendramoksliai, pažįstami ir net bičiuliai.

Sprendžiant iš „Saviobjektų“ kuratorių pasisakymų, bent joms pačioms ypač aktualus yra „Emisijai“ ir „Saviobjektams“ atstovaujančių menininkų, neva skirtingų kartų žmonių, santykio klausimas. Išankstinėje koncepcijoje tvirtinta, kad po „Emisijos“ pradėję reikštis autoriai atstovauja jei ne kitai pasaulėžiūrai, tai visai kitokiems reprezentacijos būdams ir metodams. Didžiausias paradoksas yra tas, kad norom ar nenorom „Saviobjektų“ atstovai niekuo nesiskiria nuo savo pirmtakų. Manytina, kad tai yra ne jų, o kuratorių, neretai susijusių su „Emisijos“ menininkų veikla, nuopelnas. Bendras abiejų menininkų grupių bruožas – susisaistymas su atskiromis institucijomis. Tai lemia ne vien institucijos, joms atstovaujantys kuratoriai, bet ir savanoriškai kokios nors kontoros darbuotojais tampantys menininkai. „Saviobjektų“ kuratorių siekis susaistyti savo objektus su savo institucija ir savo įsivaizduojamomis vizijomis niekuo nesiskiria nuo ankstesnės praktikos. LDM ŠMIC darbuotojai tiesiog nerangiai bando replikuoti kolegų iš ŠMC ar net savo pačių darbą. Tad šiuo požiūriu įžiūrėti „Saviobjektų“ unikalumą būtų netikslu. Jaunieji menininkai unikalūs ne dėl to. Jiems būdingas ne paklusimas galios mechanizmus įkūnijančių atskirų institucijų ar joms atstovaujančių kuratorių diktatui, o ironiška esamos situacijos dekonstrukcija, žaidybinis normomis, klišėmis ir stereotipais virtusių socialinių, kultūrinių santykių traktavimas.

Marius Zavadskis. Parodos „Savi subjektai“ plakatas

Simptomiška, kad ir atskirų „Savų subjektų“ autorių darbai grynai formaliai yra artimi ankstesnių metų artefaktams. Antai J. Kazakevičiūtės zuikis primena D. Basčio sutvėrimą, G. Lučiūnaitės prijuostės – analogiškus E. Rakauskaitės dirbinius. Tačiau menininkai kuria kitą kontekstą. Iš jo jie bando eliminuoti institucijas. Tiksliau – susimuliuotą simbiozinį menininko ir galios bei prievartos mechanizmų kolaboravimą. Dar konkrečiau – vienpusę eksploataciją. Tad net ir tai, kad „Savų subjektų“ paroda veikia po saugiu Lietuvos dailininkų sąjungos stogu, tėra keisto atsitiktinumo, iš dalies atskleidžiančio ir realią situaciją, rezultatas. Šiuo atveju menininkai, priešingai „Saviobjektams“, niekuo neįsipareigojo jokiai institucijai ar jai atstovaujančiam kuratoriui (dauguma sumanymo dalyvių nėra ir net neketina tapti šios ar kitos organizacijos nariais). Galbūt didžiausias įsipareigojimas buvo tas, kad parodos išvakarėse menininkai surengė „subotniką“ ir išsikuopė ekspozicijai panaudotus rūsius.

Dar praplėskime jau minėtų marginalų klausimą. „Saviobjektų“ kuratorėms iš savo dėmesio lauko išbraukus ne vieną šiuo metu aktyviai pasirodantį menininką, jiems a priori (vadovaujantis elementariais logikos dėsniais būtent taip reikia suprasti) buvo suteiktas toks, o ne kitoks rangas. Visiems pretendavusiems patekti į renginį buvo išaiškinta, kad čia bus pristatoma naujausia lietuvių menininkų generacija. Tad likę už borto turėjo būti tam netinkami dėl kūrybinės potencijos, menkų darbo rezultatų arba garbaus amžiaus.

Dabartinėje lietuvių kalboje terminas marginalai nereiškia nieko. Taip yra dėl labai paprastos priežasties – šis svetimos kilmės žodis kalbos žinovų laikomas nevartotina svetimybe. Vien dėl to savo aptariamus objektus – atstumtus, paniekintus menininkus – norėtųsi apibrėžti šia, o ne kita sąvoka. Dalis jų lygiai taip pat sėkmingai ignoruojami (gal ir ne veltui) specialistų (kritikų bei kolegų) ir net plačiosios visuomenės. Bet toks apibūdinimas tinka nedaugeliui. O dauguma yra ambicingi, galvojantys apie ateitį ir įsižeistų dėl tokios terminologijos, todėl visokeriopai purtytųsi jiems klijuojamos marginalų etiketės. A. Jonkutę, D. Noreiką, A. Bagdžiūnaitę, K. Gaitanži ir ypač skulptorių „legioną“ (M. Martišius, M. Tendziagolskis, M. Zavadskis) sunku priskirti marginalų, pradedančiųjų ar kokiai nors kitai panašiais epitetais apibrėžtai terpei. Jų gimimo datos neleistų priskirti jų ir senukų kategorijai.

Dar kelios pastabos dėl jaunųjų menininkų kartos sampratos ir naujosios generacijos (bet ne vien jos) santykio su įvairiomis institucijomis bei kuratoriais. „Saviobjektų“ kuratorių teigimu, šioje parodoje turėjo būti pristatoma naujoji, ankstesnę lietuviškąjį šiuolaikinį meną esą reprezentavusią „Emisijos“ kartą pakeitusi generacija. Pagirtinas būtų jaunųjų entuziastų noras tiesiogiai sudalyvauti meniniame procese, atstovauti naujausioms strategijoms ir taktikoms. Vis dėlto pats įvykis norom ar nenorom priminė asmeninę patirtį – studijas Vilniaus dailės akademijoje ir joje dar nuo sovietmečio laikų vykusias, panašiais tikslais pasižymėjusias akcijas, t.y. Studentų meno dienas (SMD). Jų metu dažniau būdavo orientuojamasi ne į savirealizaciją ar kitus toliau siekiančius tikslus, o paskutinę renginio dieną atvykstančios ir prizus dalijančios komisijos norus bei skonius. Taip ir į „Saviobjektus“ priimti ir atmesti menininkai tapo vienos institucijos atstovų įkaitais ar tiesiog žaisliukais. Įdomu, kad iš beveik septyniasdešimties paraiškas pateikusių autorių buvo atmesti beveik du trečdaliai. Teisintasi fizinės erdvės trūkumu. Turbūt nė vienam argumentuotai nepasakyta, kad „Jūsų darbas neatitiko mūsų koncepcijos arba Jūsų amžius bei patirtis neleidžia priskirti Jūsų jaunųjų menininkų kategorijai“. Projekto kuratorės pačios pavartojo ypač taiklią šiai situacijai apibūdinti objekto sąvoką. Menininkai eilinį kartą tapo kuratorių objektais. Tokiu būdu jie ir atspindėjo realią esamą padėtį Lietuvoje. Meninis procesas čia praradęs (o gal niekada ir neturėjo) demokratiško polilogo statusą, tapęs ne organišku vyksmu su savais atradimais ir klaidomis, o tam tikros žmonių grupės simuliakru. Iš regos lauko eliminuoti visi ar dauguma jų susiformuotos nuomonės neatitinkantys objektai. Norisi klausti – o kodėl jie turi tapti kažkieno objektais, kodėl jie negali būti visaverčiai funkcionuojantys subjektai? (Šis retorinis klausimas atsako, kodėl atmestieji menininkai savo akciją apibrėžė subjektų kategorija.) Pats projekto „Saviobjektai“ rengimas buvo pagrįstas senąja sovietinių meno organizacijų tvarka paremtais principais – ne menininkų ir kuratorių kolaboravimu, o vienpusišku su galios mechanizmais susijusios visuomenės grupės diktatu.

Ši idėja nėra nei nauja, nei originali. Posovietinėje erdvėje ypač aktuali ir skausminga yra kuratorių dominavimo ir jų susitapatinimo su galios mechanizmais idėja. Galima prisiminti ne taip jau seniai vykusį institucinį karą tarp ŠMC ir LDS, kurio metu vieni kitus kaltino būtent šia „nuodėme“. Pastarąjį diskursą lėmė vienos įstaigos vadovybės nepasitenkinimas kitų vykdoma politika. Atrodytų, kad vieni asmenys piktinosi nedemokratiškais kitų polinkiais ir pateikė kardinaliai priešingą – bendradarbiavimo ir liberalizmo dvasios paveiktą programą. Tačiau žvelgiant iš šono akivaizdu, kad tas konfliktas kilo dėl su materialiais ištekliais susijusių motyvų ir abipusio noro dominuoti viešojoje erdvėje. Lietuvos kultūrinei situacijai būdingi nuolatiniai provincialūs kivirčai, intrigos, o ne vaisinga konkurencija tarp įvairių institucijų – muziejų, galerijų, žiniasklaidos. Kuratorių veiksnys dabartiniuose meno procesuose yra neišvengiamas ir netgi vienas pagrindinių (ypač kalbant apie veikimo strategijų ir judėjimo trajektorijų numatymą), tad jų vaidmens nuneigti neįmanoma. Tačiau institucijoms, ypač valstybinėms, atstovaujantys kuratoriai yra absoliutus nonsensas ir anachronizmas, sovietinių menininkų organizacijų ir totalitarinių struktūrų reliktas. Žiauriausia tai, kad „Saviobjektų“ kataloge viena menotyrininkė apie visas ŠMC rengtas jaunųjų parodas („Paralelines progresijas“, „Entuziastus“ etc.), o ir šią, kalba būtent kaip apie demokratinės veikos rezultatą.

Tad šiuo atveju kai kurių, į marginalų bei revanšistų padėtį per prievartą nustumtų, tačiau su tuo nesusitaikiusių jaunųjų menininkų programišką lygybės deklaravimą (šį fenomeną reikėtų suprasti ne tiesmukai), žaidybiškumą (kad ir koks universalus jis būtų), ypač siekį nesusieti savęs su jokiais galios mechanizmais ir juos įkūnijančiomis institucijomis laikyčiau vienu ryškiausių ir progresyviausių jaunosios menininkų kartos bruožu. O visa kita tėra tik skonio reikalas.

Vidas Poškus