Tapytojo ir fotografo dialogai

Dainiaus Labučio fotografija

Balandžio pabaigoje galerijoje "ARTima" veikė tapytojo Artūro Šlipavičiaus ir fotografo Dainiaus Labučio paroda "Duetas". Tapybos ir fotografijos darbus jungia dvylikos minučių videoprojektas. Anot parodos autorių, tai jų pirmas didelis darbas apie dviejų menininkų pasaulį. Parodą pristato bendra surežisuota fotografija – autoironiška portreto-akto fotografinė versija, kur menininkai, jausdami, kad gėdytis ir slapstytis nėra ko, šaiposi iš populiarių šiandienos medijose vyrų interpretacijų stereotipų.

Autoriai sukūrė egzotišką nostalgija dvelkiančią parodos atmosferą su rytietiškos akustinės muzikos, teatrališko interjero elementais. Neįprasto rausvai pilkšvo kolorito Šlipavičiaus "Rožinis pasimatymas" (2006) akompanuoja D. Labučio švelniai erotinių "Adomas ir Ieva" (2006) minčių kontekste.

Toks bendradarbiavimas parodoje priimtinas, tačiau simbiozės čia ieškoti neverta. Šlipavičius, nors jau į penktą dešimtį įkopęs kūrėjas, vis dar siekia vidinio išsilaisvinimo, kuria ir dalyvauja įvairiausiuose projektuose: šokio, džiazo, veiksmo, rengia parodas su muzikinių grupių pasirodymais, ir kartais atrodo, kad mažai laiko lieka kiek giliau pamąstyti apie savo, kaip tapytojo, raiškos pasirinkimą. Eklektiškas Šlipavičiaus stilius, kartais net su kičiniais literatūriniais ir plastiniais vaizdiniais, dailėtyrininkės Gražinos Kliaugienės buvo įvardytas kaip "kičo karaliaus", ir atrodo, iki šiol jis šios karūnos nė neketina nusiimti. A. Šlipavičiaus darbai netelpa į postmodernizmo meninį kontekstą. Tačiau egzistuoja dekoratyviojo meno niša, kur sėkmingai darbuojasi Sigitas Staniūnas, Dovilė Norkutė, Sigitas Mickevičius, Linas Cicėnas ir kiti; ir šiame kontekste A. Šlipavičiaus tapybiškai ir ornamentiškai puošnūs kūriniai stilingai raiškūs ("Akvariumas.Undinės ir vėžio prisipažinimas meilėje" (2006); "Jūratės ir Kastyčio pokalbis" (2006).

Į panašų kontekstą patenka ir Dainiaus Labučio, žinomo fotografo, reportažinės spaudos atstovo, kūryba. Mėgindamas peržengti įprastą kūrybinę raišką, jis savo kompiuterines fotografijos vizijas perkelia į parodos sales. Su reportažine fotografija ir anksčiau įprastomis džiazo fotografijos realijomis šie darbai neturi nieko bendra. Tai siurrealistiškai, dekoratyviai ir net tapybiškai pateiktos kūnų – moters, vyro, vaiko – ir lėlių veidų plastinės interpretacijos.

Šis pirmas D. Labučio pasirodymas ženklina ir jo mokytojo, žinomo fotografo Rimanto Dichavičiaus pamokas. Tačiau darbai skirtingi: moters aktas su gulbės plunksnos šydu atrodo kaip saldokas miesčioniškas vaizdinys, o vyro ir moters pusakčiai "Adomas ir Ieva" – stilizuoti ir dekoratyvūs, taikliai ir skoningai interpretuoti. Natūra ir retrostiliaus siuvinėjimų ažūriškame fone fotografinės versijos techniškai stiprios ir įdomios. Postmodernizmo ironija dvelkia kūno, nusėto varžtais, ventiliacijos grotelių tinklo, arba purslojančios, siurrealistiškos masės dariniai su kūdikių galvomis.

Nijolė Gudelytė