Gyvenimas be parado

Valentinas Antanavičius. "Autoportretas". 2004 m.

Nacionalinės premijos laureatas Valentinas Antanavičius savo darbuose įkūnija sudėtingą XX a. antrosios pusės žmogaus situaciją. Dailininko septyniasdešimtmečiui skirtoje retrospektyvinėje parodoje "Gyvenimas be parado" eksponuojama daugiau kaip 150 tapybos, akvarelės, asambliažo darbų, grafikos lakštų ir ekslibrisų. Ankstyviausi parodoje eksponuojami kūriniai sukurti 1965 m., o naujausi – vis dažniau šiandien kuriami asambliažai, kuriuose senų daiktų liekanos ir faktūros palengva išstumia dažus ir potėpius: "Guodžiuosi, kad poetai nekuria naujų žodžių, o sudeda eilėraščius iš senų, padėvėtų," – sako dailininkas.

Dailininko studijos ir meninis brendimas susijęs su sovietinių metų suvaržyta ir stipriai ideologizuota sistema, apėmusia visas gyvenimo sritis. Pats dailininkas pasirinko galimybę atskleisti už fasado slypintį "gyvenimą be parado". Žmogaus gyvenimas Antanavičiaus kūriniuose nepagražintas, o parado sąvoka išreiškia oficialaus, sovietmečiu suformuoto, iškreipto gyvenimo pavidalų atspindžius.

Deja, šiandien ir modernistai, ir net postmodernistai Lietuvoje dar neturi galimybės eksponuoti savo kūrybos beveik niekur kitur, išskyrus ŠMC arba Lietuvos dailės muziejaus sales Radvilų rūmuose – įvertintas ir kaip oficialias, paradines erdves. Tačiau ne rūmai kuria aurą. Prisiminkime V. Tarasovo instaliacijų parodą – kaip stiprūs ir paveikūs jo kūriniai tada pakeitė šių rūmų atmosferą.

Antanavičiaus kūryboje neparadinis gyvenimas apima ir artimo netekties jausmus, ir negailestingą bei savikritišką savo kelio apmąstymą, ir be pompastikos rodomą dabartinę kūrybą. Dailininko autoportretai parodoje iliustruoja nepagražintą jo paties gyvenimo suvokimą: vienur dailininkas guli pelkėje, kitur pavaizduotas su suskilusiu į dvi dalis veidu, dar kitur – sklandantis ore ar žvelgiantis aukštyn, į kosmosą.

Antanavičius gimė 1936 m. gegužės 2 d. Kušliškių kaime, Šakių rajone. Jo studijų Lietuvos valstybiniame dailės institute (grafikos, freskos ir mozaikos specialybė) metai susiję su 1956-aisiais prasidėjusio chruščiovinio atšilimo epocha, leidusia prasiveržti laisvesnio mąstymo daigams mene. Nuo 1961 m. prasideda dailininko formavimosi aukso amžius – Antanavičius pradėjo dėstyti liberalios atmosferos Vilniaus M.K. Čiurlionio meno mokykloje kartu su bendraminčiais Birute Žilyte, Algirdu Steponavičium, Vladu Vildžiūnu ir kitais. Nuo 1962 m. dalyvavo parodose, tačiau būdamas radikalesnių modernistinių pažiūrų savo kūrinius dažniausiai eksponavo neoficialiose erdvėse. Taip surengė per dvidešimt personalinių, dalyvavo daugiau kaip 130 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Šiai parodai daugiausia darbų atrinkta iš dailininko dirbtuvės, du pasiskolinti iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus, keturi – iš Lietuvos dailės muziejaus ir kolekcininkų rinkinių. Daugybė Antanavičiaus kūrinių yra pasklidę po užsienio muziejus ir privačias kolekcijas Švedijoje, Vokietijoje, Danijoje, JAV.

Šioje bendroje Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos dailės muziejaus inicijuotoje parodoje, kurią parėmė Lietuvos kultūros ir sporto rėmimo fondas, atsiskleidžia pagrindiniai V. Antanavičiaus kūrybos aspektai. Dar sovietmečiu buvęs tyliojo modernizmo užribyje, dailininkas išvengė konformistinio prisitaikymo pagundų, išliko radikaliai modernus. Kartu su Vincu Kisarausku pradėjo kurti asambliažus, ėmėsi eksperimentuoti tapybos, grafikos technikomis.

Tapybos darbuose juntamas intelektualus mąstymas kuriant vaizdų montažus, naudojant tvirtas formas ir analizuojant globalias egzistencines problemas apgalvotose kompozicijose.

Asambliažuose naudojamos senos, jau nereikalingos medžiagos ir daiktai iš sutrūnijusio medžio, surūdijusios skardos, rasti vėjo ir saulės nugairinti gyvūnų kaulai, verpimo ratelio ar klėtelės kraigo fragmentai, sutrūnijusios ir išblukusios lovatiesės beveik archeologinės liekanos. Šios tradicinės medžiagos V. Antanavičiaus kūryboje jungiamos su kasdienybėje naudojamais daiktais, kurie šiandien įdomūs ir istoriniu aspektu: prieš du dešimtmečius jie galėjo būti įvardijami kaip popmeno elementai, o šiandien turi užaugusį ir kitą, istorinį kontekstą, materialųjį kultūrinį sluoksnį, nepažįstamą jaunajai kartai. Antanavičius sugeba siurrealistiškai įtaigiai įkinkyti plastines bei vizualias medžiagų reikšmes ir sukurti sukrečiančius emocinius kūrinius: "Pionierė" (1991), "Vadas I", (1995), "Auglys" (1991). Jo kūriniuose atrandame įtaigaus kūrinio raiškos dimensijas: stiprų emocinį užtaisą, raiškų individualų vizualumą, pažymėtą brutaliomis transformacijomis, negailestingu grotesku ("Raidė S, arba Gyvatė žmogišku veidu", 2005)

Valentinas Antanavičius. "Išskalbtas". 1992 m.

Vizualumas Antanavičiaus kūryboje siejamas su žmogaus vaizdavimo būdais ir laikmečio kontekstu: meninio palikimo citatomis ir interpretacijomis. Alfonso Andriuškevičiaus užrašyta kūrybos formulė, skelbianti, kad Antanavičiaus menas yra mišrainė, sudaryta iš dadaizmo, siurrealizmo ir popmeno, ir šiandien išlieka beveik nepakitusi. Tebėra menininko noras išlaikyti savitumą, pasipriešinimo poziciją pasišaipant, su akibrokštu, su pokštu, su humoru, su karikatūra, su tragikomedija: čia jungiasi dramatizmas, ironija, radikalus natūros perdirbimas, skeptiškumas ir graudulys, pokštas ir žaidimas ("Lenino apversta galva su sausuolėm", 2006).

V. Antanavičius yra tapęs menininko pavyzdžiu ne vienai dailininkų kartai. Arvydas Šaltenis parodos atidarymo proga prisiminė jo dirbtuvėje tvyrojusį pasipriešinimo jausmą, kuriuo uždegdavo Valentinas. "Mūsų kurse jis buvo kaip legenda, jo darbų skaidres rodydavom ir mokiniams. Nonkonformistiniame judėjime kartu su Vincu Kisarausku kaip flagmanai veikė visus: oficiozus, muziejų ir dailininkų sąjungą. Ir šiandien svarbūs išlieka autoriaus žodžiai, kad menininkas kūryboje turi kelti pačius didžiausius klausimus: žmogaus būties, mirties – kaip juos kėlė Rembrandtas."

Ekspozicija atskleidžia įvairias Antanavičiaus kūrybos ypatybes, žanrus ir technikas. Portretas dailininkui tapo svarbiausiu žmogaus vaizdavimo būdu, atrasta ir savita savęs portretavimo tradicija. Autoportretai perteikia susižavėjimą jaunystės idealu – dailininku siurrealistu Salvadoru Dali: jo kūrinių citatų, kompozicinių versijų aptinkame LDM įsigytame "Autoportrete" (1988) – drastiškai nutapytame kūrinyje. Lyriškesnę portreto-akto versiją matome dailininko žmonos Reginos portrete. Antanavičiaus portretai – tai autentiškai, individualizuotai interpretuojamas jo amžininkas, žmogus kaip asmenybė arba apibendrinta žmogaus būtis. Kiekvienas portretas perteikia konkretaus žmogaus charakterį: grubių piešinio ir faktūros "Rašytojo Juozo Apučio portretas" (1977), dramatiškas "Jono Mikelinsko portretas" (1982), plastiškai įmantrus "Filosofo Arvydo Šliogerio portretas" (1993). Justino Mikučio portretas (1977) – dramatiškas, simetriškai įkomponuotu veidu, bet simetriją paneigia vibruojančios, teptuko liejamos linijų vertikalės. "Kaukė" (1979) – skausmo ir nevilties dramatizmu persunktas veidas vertikaliais potėpiais, varvančiomis dažų linijomis – įkūnija tragišką XX a. žmogaus viziją, savo dramatizmu lygintina su Edvardo Muncho "Šauksmu".

Dailininkui rūpi ne tik žmogus istoriniame kontekste, bet ir jo moralinė situacija apskritai. Manyčiau, žeminančią situaciją taikliausiai išreiškia darbas "Išskalbtas" (1992): žmogaus-drabužio, džiūstančio ant virvės, vaizdinys. Arba žmogus, suaugęs su pareigomis ("Viršininko atostogos", 1996).

Valentinas Antanavičius. "Pirmajai meilei atminti". 2000 m.

Politinio grotesko kompozicijos eksponuojamos atskiroje salėje. Buvusių sovietinių vadų – Stalino, Lenino asambliažinės kompozicijos, paženklintos kraujo, kompozicijų su pionieriškais kaklaraiščiais, Gulago veidais – šiandien postmodernistiškai susisiekia su Svajonės ir Pauliaus Stanikų šiurpulingomis natūralistinėmis aktualijomis mene. Dailininkas, užsikrėtęs fluxus pokštavimais, sužaidė savo žaidimą: apverstą aukštyn kojom gipsinę Lenino galvą pavertė vaza, iš kurios kyšo sausiukai. Šiurpus paradas baigėsi – rožės ir vainikai nuvyto.

Atskirose salėse eksponuojami objektai, asambliažai, derinami ir jungiami su tapybos, akvarelės, grafikos estampais ir ekslibrisais, tampa stipriais erdviniais ir plastiniais akcentais.

V. Antanavičiaus asambliažų plastiniai vaizdiniai susiję su tragiška egzistencine XX a. pabaigos žmogaus situacija, jo darbuose užčiuoptas matomas, aktualus, šiuolaikiškas, o dažnai ir politizuotas požiūris į istoriją, kultūrą, žmogų, gamtą. Apskritai beveik visi jo kūriniai susiję su žmogaus vaizdu, jo situacija. Asambliažų objektai, realūs, egzistuojantys daiktai, virstantys žmogaus figūromis, veidais, transformuoti ar pakeisti, visada įkūnija naują, savitą mąstymą. Taiklus ir skvarbus autoriaus žvilgsnis tarsi kiaurai skrodžia žiūrovą sukurtų vaizdinių įtaiga. Jie būna žiaurūs, kartais grubūs, vulgarūs, kartais ironiški, linksmi, erotiški. Tačiau niekada nėra gražūs, patogūs ar pataikaujantys žiūrovui.

Savo kūrybos tikslą Antanavičius 1990 m. apibūdino kaip pirmykščio žmogaus, kuris, norėdamas įveikti pavojingą ir galingą žvėrį, stengdavosi jį nupiešti tikėdamas, kad tai suteiks jam jėgų: "piešdamas absurdą, esantį mūsų gyvenime, mėginu nors silpnai jam bakstelėti" (Grupė "24": parodos katalogas. Vilnius, 1990).

Absurdas, destrukcija, deformacija, melas – visa tai, ką daugelis žmonių tiesiog ignoruoja arba ko apsimeta nepastebintys, staiga be jokių skrupulų apnuoginama, nors politinei sistemai tokia drastiška dailė visai nepatinka.

Savo kūriniuose naudodamas klasikų – Velazquezo, Tiziano, Rembrandto, Dali, Picasso – kūrinių plastines schemas, dailininkas kartu perteikia ir XX a. antrosios pusės modernizmo idėjų, pažįstamų iš dadaistų, ekspresionistų kūrybos, transformacijas. Anot A. Andriuškevičiaus, jose daug "ironijos, farso, pokšto ir grožio, gimstančio iš negražumo". Glotnioje plono sluoksnio tapyboje matome dominuojant siurrealistinę, akademistinę formą, o medžiagiškuose asambliažuose su medžio ir metalo gabalais ir atplaišomis, audinių skiautėmis, realiais buities daiktais, etnografinių detalių fragmentais, taip pat su gipsinėmis kaukėmis, veidais, perukais, stiklo ir plastmasės akimis – skulptūrą ir tapybą.

Man, kaip parodos kuratorei, ekspozicijoje įtaigiausiai atrodė asambliažas "Erškėčių vainikas" (1969) – kančios įvaizdis juodo lakuoto medžio ir plastmasinių pramoninių dirbinių fragmentuose; "Raidė O, arba moteris su kailinukais" (1998); įtikinamiausiai perteikta popmeno stilistika, individuali asmenybės dramatizmo koncentracija tapybos darbe "Išskalbtas" (1982), šiurpinamai įtaigūs "Baudžiava" (LDM), "Gulagas", netikėtai drąsus "Autoportretas".

Terminas "paradas" lietuvių kalbos sinonimų žodyne turi daug reikšmių: tai ir iškilmingas žygiavimas ir pasirodymas, apžiūra ir eitynės, procesija, vaikštynės ir demonstracija (masinės eitynės išreiškia visuomeninį-politinį nusiteikimą).

Pasirinktas autoriaus parodos devizas sukėlė diskusijų, todėl siūlau papildyti jį šmaikščiu veiksmažodžiu "ribnoja", reiškiančiu ne iškilmingą pasirodymą, o tik savitą ėjimą, – nes dailininkas nieko nepaisydamas eina, t.y. kuria toliau.

Nijolė Nevčesauskienė