Nesišypsantis komikas

"Generolas"

Šį sekmadienį LTV2 pradeda rodyti didžiojo amerikiečių komiko Busterio Keatono (1895–1966) filmų ciklą. Į jį pateko garsiausi ir geriausi Keatono filmai – "Svetingumo įstatymai" (7 d. 18.15), "Šerlokas jaunesnysis" (14 d.), "Navigatorius" (21 d.) ir "Generolas" (28 d.), sukurti 1923–1926 m. ir sumanyti kaip to meto populiarių filmų parodijos.

Keatonas vadinamas nesišypsančiu komiku. Jis mirė du kartus – pirmąkart užmarščiai jį pasmerkė garso kine atsiradimas. Maždaug 1958 m. jis vėl buvo atrastas iš naujo – kritikai gailėjosi jo nenusisekusio likimo, primenančio blogų melodramų siužetus. Tačiau netrukus Keatono indėlis į kino istoriją buvo įvertintas – filmas "Generolas" nuolat patenka į geriausių visų laikų filmų dešimtukus. Chaplinas ir Keatonas išgrynino ir sukūrė tai, kas vadinama kino komizmu. Chaplinui padėjo kritikai, visada ieškantys kine prasmės ir į kitą kalbą išverčiamų vaizdų. Keatono kinas buvo tik kinas. Jo filmai neatsakinėjo į jokius "klausimus", neskatino jokių "užkininių" asociacijų. Pasak Michelio Denis, "Keatonas buvo vienintelis komedijų kūrėjas, kuriam kinas nebuvo tik techninė komiškų ir žaismingų įvykių fiksavimo priemonė, bet vienintelis komedijinio spektaklio režisavimo būdas. Tik kinas galėjo parodyti milžinišką sceneriją, kurioje vyksta beprotiškos Keatono gaudynės, visą tą tik kine įmanomą laiko ir erdvės konstrukciją."

Gimęs keliaujančių aktorių šeimoje, Keatonas kino karjerą pradėjo 1917 m., kai populiarus komikas Roscoe "Fatty" Arbucle’as ieškojo partnerio naujam filmui. 1920 m. Keatonas įkūrė savo studiją ir sukūrė joje dešimtis trumpo ir pilno metražo filmų. Keatono filmai greit išpopuliarėjo ne tik JAV, bet ir Europoje. Komiko kūrybos tyrinėtojai teigia, kad filme "Svetingumo įstatymai" ("Our Hospitality", 1923) Keatonas atrado savo unikalų stilių. Kartu tai ir pats gražiausias jo filmas, kurio stilius šiek tiek primena kino pionieriaus D.W. Griffitho stilių: jokia kita amerikiečių komedija nepasižymėjo tokia nepakartojama intonacija, subtilumu, ramybe ir gyvybingumu. Išsiskiria filmo pradžios epizodas – kelionė traukiniu. Tai tarsi filmas filme, kuriame pasirodo užsispyręs asilas, priverčiantis paslinkti geležinkelio bėgius.

"Šerlokas jaunesnysis" ("Sherlock Junior",1924) išrutuliojo ne vieną ankstesnį Keatono sumanymą. Kartu tai ir puikus apmąstymas apie kino galią. "Šerloke jaunesniajame" atsiranda savojo "aš" svajonių pasaulyje idealizacija: kino aparatinėje užsnūdęs Keatono herojus – kino mechanikas – sapnuose tampa tikru didvyriu.

"Navigatorių" ("The Navigator", 1924) Keatonas laikė savo geriausiu filmu. Tai dar viena istorija apie Keatono personažo dvikovą su milžiniškais maištaujančiais daiktais. Tai – skrybėlės, kurios pradeda skristi, vos tik pajutusios vėjo dvelkimą, didžiulis bjauriai nepatogus kavinukas, užsispyrusios konservų dėžės, kurių niekaip negali atidaryti, o skafandras toks sunkus, kad naras negali net pajudėti. Kai visi šie ir dar kiti daiktai surengia sąmokslą prieš Keatono herojų, jis pagaliau suvokia savo galimybes, apie kurias niekas net neįtarė. Taip filmas tampa ode veikimui ir veiksmingumui.

1926 m. pasirodęs "Generolas" – tuomet madingų filmų apie Amerikos pilietinį karą parodija, be abejo, brandžiausias, geriausiai sukonstruotas ir surežisuotas Keatono filmas. Pagrindinis jo herojus Džonis nuolat galvoja apie mylimąją Anabelą ir traukinį, pramintą "generolu". Džonis veikia istorinių įvykių periferijoje. Jam vėl tenka kovoti su nepaklusniais daiktais. Šis filmas pasižymi tobulais triukais, kuriems sukurti Keatonas skirdavo daug laiko ir dėmesio. Jis sakydavo: "Gera komedijos scena reikalauja daugiau matematinių apskaičiavimų nei inžinieriaus kūrinys. Komedija turi būti preciziškai sumanyta ir suktis kaip laikrodžio ratukai."

Po 1933 m. Keatonas prarado viską – galimybę dirbti, lėšas. Polinkis alkoholiui privertė jį gydytis. 1934 m. jis išvyko į Europą. Suvaidinęs keliuose menko lygio filmuose Prancūzijoje ir Anglijoje, Keatonas grįžo namo, bet buvo priverstas imtis įvairiausių darbų, kad galėtų sumokėti skolas, vaidino žemo lygio trumpo metražo filmuose. 1937 m. Keatonas įsidarbino "Metro Goldwyn Mayer" studijoje. Iki 1950 m. jis dirbo viską – padėjo rašyti scenarijus, režisuoti ir atlikti gegus, net sukūrė kelis trumpo metražo filmus. Jis niekad neatgavo buvusios formos, bet 1947–1953 m. Europoje vaidino miuzikhole ir cirke, JAV – teatre. Nuo 1949 m. daugiausia laiko Keatonas skyrė televizijai, dalyvavo įvairiose programose ir šou, reklamose. 1964 m. Samuelis Beckettas ir Alanas Schneideris pakvietė Keatoną suvaidinti pagrindinį vaidmenį trumpo metražo filme "Kinas". Po metų pasirodė Johno Spottono filmas "Busteris Keatonas vėl juokiasi" ("Buster Keaton rides again"), kuriame Keatonas prisiminė savo šlovės ir nuopuolio laikus. Nuo 1962 m. jo filmus vėl buvo galima pasižiūrėti ne tik filmotekose, bet ir kino teatruose. 1959 m. Keatonui buvo įteiktas specialusis "Oskaras" už filmus, "kuriuos rodys tol, kol egzistuos kinas". Nuo tada prasidėjo iki šiol nesibaigiantys Keatono kūrybai skirti renginiai, retrospektyvos, seminarai.

Parengė Ž.P.