"Sielos paslaptys"

"Sielos paslaptys"

Gegužės 6 d. 21 val. "Skalvijos" kino centras ir Goethe’s institutas Vilniuje rengia specialų seansą, skirtą Sigmundo Freudo 150 metų jubiliejui. Bus parodytas 1926 m. sukurtas nebylus režisieriaus Georgo Wilhelmo Pabsto filmas "Sielos paslaptys" ("Geheimnisse einer Seele")

Georgas Wilhelmas Pabstas (1885–1967), prieš tapdamas kino režisieriumi, mokėsi aktoriaus meno Vienos konservatorijoje, vaidino Austrijos ir Vokietijos teatruose. 1910 m. jis išvyko į Meksiką – norėjo ten įkurti teatrą. Iš ten jis pateko į Niujorką – vaidino vokiečių trupėje. 1914 m. laivą, kuriuo jis plaukė namo, atakavo prancūzų minininkas. Kartu su kitais keleiviais Pabstas atsidūrė nelaisvėje, kur praleido ketverius metus. Po karo Pabstas statė spektaklius Vienoje ir Prahoje. Nuo 1922 m. jis dirbo Berlyne. Tuomet vokiečių kine dominavo kelios srovės – ekspresionizmas, kameršpilis ir "Naujasis daiktiškumas" ("Neue Sachlichkeit"). Sukūręs "Nuodėmingą skersgatvį" (1925), ryškiausiu pastarosios kūrėju ir tapo Pabstas. Jo filmų realizmas neturėjo nieko bendra su paprastu buities vaizdavimu, nes filmuose rodomus reiškinius (prostituciją, nuvorišų atsiradimą, skurdą) Pabstas rodė pasitelkdamas psichologiją. Susidomėjimas psichoanalize paskatino režisierių sukurti "Sielos paslaptis" – filmą, kurio konsultantais buvo Freudo asistentai – Karlas Abrahamas, Hannsas Sachsas ir Nicholasas Kaufmannas. Dar labiau Pabstą domino moters sielos paslaptys. Joms jis paskyrė bene garsiausius savo filmus "Žanos Nei meilė", "Melo kelias", "Pandoros skrynia" ("Lulu") ir "Puolusios moters dienoraštis".

Ketvirtajame dešimtmetyje Pabstas daug dėmesio skyrė socialinei vokiečių visuomenės kritikai. Filme "Vakarų frontas, 1918" jis atkūrė Pirmojo pasaulinio karo įvykius. Realus įvykis, kai gelbėti prancūzų šachtininkų atėjo vokiečiai kalnakasiai, tapo filmo "Solidarumas" pagrindu. "Solidarumas" ilgai buvo laikytas realizmo etalonu. 1931 m. pasirodė jo ekranizuota Bertolto Brechto "Opera už tris skatikus" – bene pirmasis bandymas atkurti specifišką dramaturgo sąlygiškumą kino ekrane. Netrukus Pabstas sukūrė filmą "Atlantida". Filmo pagrindas buvo to meto literatūros bestseleris, todėl Pabstui teko kurti tris šio filmo versijas skirtingomis kalbomis. Po to jis ekranizavo "Don Kichotą" – filme vaidino rusų operos dainininkas Fiodoras Šaliapinas.

Sužinojęs, kad į valdžią atėjo Hitleris, Pabstas nusprendė likti Prancūzijoje, kur tada filmavo. 1933 m. jis kartu su šeima persikėlė į Holivudą. Kitaip nei Fritzas Langas, Billy Wilderis ar Robertas Siodmakas, jis sunkiai adaptavosi JAV. Vienintelis trejų metų viešnagės rezultatas – filmas "Šiuolaikinis didvyris". 1936 m. Pabstas grįžo į Prancūziją. Čia jis sukūrė kelis pramoginius filmus. 1940 m. režisieriui buvo pasiūlyta grįžti į Vokietiją, patikinant, kad jam nereikės kurti propagandinių filmų. 1940–1945 m. Pabstas sukūrė tris filmus serijai "Genijų biografijos". Šis epizodas metė šešėlį ant paties Pabsto biografijos, tačiau po karo jis nebuvo atskirtas nuo kino. 1948 m. sovietams priklausiusiame Vienos sektoriuje jis sukūrė filmą "Procesas" antisemitizmo tema. 1952 m. Pabstas tapo meniniu teatro "Arena di Verona" vadovu, statė operos spektaklius, kūrė filmus Italijoje. Iš paskutiniojo periodo Pabsto filmų išsiskiria 1955 m. sukurti "Paskutinis aktas" ir "Tai įvyko liepos 20 d.", pasakojantys apie Hitlerio režimo agoniją.1956 m. Pabstas susirgo Parkinsono liga, kuri jam sutrukdė įgyvendinti ne vieną sumanymą.

Filmo "Sielos paslaptys" (1926) herojus – chemijos profesorius (Werneris Krausas vaidino daktarą Kaligarį garsiausiame ekspresionizmo filme), kuris sužino, kad iš Indijos grįžo jo žmonos sūnėnas. Kadaise juos visus tris siejo draugystė. Sujaudintas šios žinios, profesorius susapnuoja sapną, kuriame prisiminimai apie žmonos sūnėną susipina su scenomis, išduodančiomis profesoriaus norą turėti kūdikį. Sapnas pasiekia kulminaciją, kai profesorius bando nužudyti savo žmoną. Ryte profesorius bijo prisiliesti prie peilio, jis elgiasi taip keistai, kad žmona ir sūnėnas net išsigąsta. Likęs vienas su žmona, profesorius vos susilaiko nuo pagundos ją nužudyti. Jis bėga pas savo motiną. Profesorių konsultuoja psichoanalitikas, kuris prašo jį likti tėvų namuose, kol tęsis gydymas.

Po to filmas tampa serija psichoanalitinių seansų, kuriuose profesorius pasakoja apie save. Sapnų nuotrupas pratęsia įvairūs prisiminimai, kadre nuolat pasirodo profesoriaus išpažinties besiklausantis arba ją aiškinantis psichoanalitikas. Vadovaujant gydytojui, mįslingi prisipažinimai po truputį susidėlioja į logišką visumą. Jaunystėje profesorius pavyduliavo savo būsimos žmonos. Pavydas profesoriaus sieloje pagimdė nepilnavertiškumo kompleksą, o tai paveikė ir tolesnį jo gyvenimą. Nepilnavertiškumas išugdė kaltės pojūtį, kuris būtinai turėjo pasireikšti nesąmoningu poelgiu. Gydymo kursas baigiasi profesoriaus išgijimu – dabar jis suvokia, kokios pasąmoningos galios jaukė jo sielą. Herojus laimingas grįžta į šeimą.

Pasak teoretiko Siegfriedo Kracauerio, "techninis Pabsto meistriškumas "Sielos paslaptyse" pasiekia apogėjų. Iš filmo aišku, kad režisierius domisi ne tiek jo tema, kiek jos suteikta galimybe išbandyti įvairias kinematografines priemones, ypač tas, kurių dėka ekrane galima plastiškai perteikti psichologinius procesus. Pabsto filmas yra ypatingo kinematografinio meistriškumo pavyzdys. Pavyzdžiui, kai psichoanalizės seansuose herojus prisimena savo sapno fragmentus, jie rodomi ne realistiškuose interjeruose, o baltame fone, kuris pagilina atsiminimų chaotiškumą. Nekyla jokių abejonių, kad Pabstas yra puikus psichologas, tačiau savo psichologinį rafinuotumą jis derina su abejingumu impulsyviems vidinio žmogaus gyvenimo procesams. Savo "Sielos paslapčių" interpretacijoje Potamkinas teisingai apibūdino Pabstą: "Psichologizmas tapo jo aistra".

Parengė Ž. P.