Išsamus straipsnis apie stilių

Man tų garsenybių jau iki kaklo – kai tik užeinu į kokį teismą, vienas iš jų, žiūrėk, jau ir ten. Pete’as Doherty (iš roko grupių "Libertines" ir "Babyshambles" – kas nors žinot? Ne? Nenustebčiau) tai apskritai, atrodo, iš ten neišeina. Apžiūrėjau aš jį iš arti ir niekaip nesupratau, ką ta Kate Moss (manekenė) galėjo jame įžiūrėti? Griežtai laikausi nuomonės, kad vyrų ne grožis svarbu, bet tas vaikinas realiame gyvenime – mažutis, visas susisukęs, nupiepęs, apšiuręs, substancijų vartojimo iškamuotu veidu, turinčiu byloti apie dvasines ir kūrybines kančias. Jis jai iki pažasties! Kai juos kartu fotografuoja bulvariniams žurnalams, jam tikriausiai skubiai liepia pasilipti ant specialiai tam skirtos medinės dėžutės, kurią paparaciai visada pasiima su savim, kai išsirengia jų medžioti. Kai jį pasodino į kalėjimą už kvaišalų vartojimą ir platinimą, visa tauta apie tai sužinojo, o intelektualų (bent iki šiol buvęs) laikraštis "Guardian" per visą puslapį išspausdino jo "literatūrines" keverzones iš už grotų. Tiesa, du trečdalius to puslapio užėmė jo fotografija stambiu planu, o keverzonės – tik likusį trečdalį. Dabar čia pacituočiau, bet, man rodos, neapsikentusi išmečiau tą laikraštį (labai neprofesionalu). Galiu tik tiek pasakyti: mūsų Pogrebnojus, palyginti su juo, – literatūros genijus (na, ne genijus, bet vis tiek geresnis, jeigu įmanoma tai įsivaizduoti). Kažkas tokio ten buvo: "Galbūt numirsiu čia, matau savo tikrąją meilę žvelgiant iš Rimel reklamos" (čia proza). Dvi savaites žmogus atsėdėjo – 15 parų, kaip pas mus vadindavo, ir jau mirsiąs jis, kankiniu ir tautos didvyriu patapsiąs – maždaug tokias nuotaikas išreiškė ta jo rašliava.

Aną dieną žiūriu – laukiamojoje teismo rūmų salėje sėdi tokie du, irgi laukia savo eilės. Kaip vėliau man paslaugiai pašnibždės vienas advokatas – jie neva irgi iš roko grupės "Babyshambles", nors kol kas aš to nežinau. Bet mano akį jie vis tiek kažkodėl traukia. Vienas priėmęs J. Kristaus išvaizdą, kitas – aukštas blondinas. Abiejų veidai irgi iškamuoti "narzano", akys paklaikusios, paakiai išpurtę, skruostai įdubę. Visą tą dvasinį grožį koketiškai slepia gausiai ant akių užkritę plaukai. Blondinas tikriausiai po dušu prausėsi iš vakaro, paskui šlapiais plaukais nuėjo miegoti, miegojo visą naktį ant nugaros, atsikėlęs tiesiai iš lovos atėjo į teismą – ant pakaušio jo geltoni plaukai taip ir liko susivėlę į kaltūną.

Iš kažkur staiga atsiranda taip pat labai dvasingo veido laiba mergina didelėmis juodomis akimis, meiliai prisėda prie blondino, išsitraukia iš rankinuko plaukų šepetį ir imasi jį šukuoti. Padėtis šiek tiek pasitaiso, bet nelabai, vis dėlto visą naktį buvo velta. Mergina išpešioja užsilikusius blondino plaukus iš šepečio, apsuka juos aplink pirštą ir nuneša išmesti į šiukšlių dėžę. Paskui nueina į kažkokį kambariuką ir iš jo daugiau niekada nebepasirodo, tačiau blondinas jos visai ir nepasigenda.

Abu vaikinai apsitaisę nenusakomos spalvos eilutėmis, kurias akivaizdžiai vakare išsitraukė iš maišų, paliktų prie labdaringos parduotuvės "Raudonasis kryžius" (mūsiškai būtų "Iš antrų rankų"), ir pasiėmė nepasimatavę. J.K. kostiumuko kelnės smarkiai siaurėja į apačią, o viršuje kabo gerokai žemiau, nei įprasta. Vienas jo švarko skvernas atrodo kažkada buvęs išstatytas nepalankiam ekstremalių temperatūrų, atmosferos reiškinių arba gamtos elementų poveikiui: pakietinantis sluoksnis, esantis po pamušalu, šiek tiek susitraukė, todėl kostiumo audinys toje vietoje susimetęs į dailias bangeles. Ansamblį užbaigia nukleipti voverės rudumo odiniai bateliai nuo senumo užsirietusiomis ir patamsėjusiomis nosimis. Tuo tarpu blondinui jo kelnės buvo jau tikrai smarkiai per trumpos, todėl teko atardyti užlenkimą apačioje. Išlyginti akivaizdžios lenkimo žymės nebuvo pasivarginta. Tiesą sakant, kelnės vis tiek liko šiek tiek per trumpos. Švarko nugara nusėta pleiskanomis ir dar bala žino kuo, tačiau įtariu, kad tos pleiskanos vis dėlto priklauso ne blondinui, o ankstesniam kostiumo savininkui – ką žinai, gal jau ir amžinatilsį (kietaširdžiai giminės turbūt dar vainikams nenuvytus bus nunešę tą kostiumuką prie "Raudonojo kryžiaus" parduotuvės durų). Na bet ką padarysi, galų gale žmogus juk nematai savęs iš nugaros.

Blondiną graužia pagirios ir sąžinė dėl kažko padaryto ar nepadaryto, tuo tarpu J.K. bando jį paguosti, periodiškai vis atsiliepdamas į telefono skambučius ir informuodamas nelaimės kolegą apie tai, kur arba iš kur kokie nors draugai šiuo metu važiuoja (tai išties turėtų jam padėti). Paskui juos pakviečia, ir jie pradingsta už salės durų – į glėbį likimui. Visi, kurie gali, subėga iš paskos – žiūrėti, kas jiems bus.

Bet iš tikrųjų tai štai ką norėjau pasakyti: tokia jų išvaizda, apranga ir laikysena yra iki smulkmenų (čia mano aprašytų) atidirbtas ir išlaikytas tam tikras labai rafinuotas londonietiškas stilius.