Muzika

Pianistų klasika

Išleistas Vytauto Bacevičiaus fortepijoninės kūrybos dvitomis

iliustracija
Vytautas Bacevičius

Muzikos informacijos ir leidybos centras išleido fundamentalų gaidų rinkinį – Vytauto Bacevičiaus (1905–1970) fortepijoninės muzikos dvitomį.

Lietuvių klasikos seriją papildęs leidinys atsirado pianisto Gabrieliaus Aleknos iniciatyva. Itin kruopščiai parengta redakcija kartu yra ir pianisto darbas daktaro laipsniui gauti Juilliardo mokykloje Niujorke.

Vytautas Bacevičius rašė įvairių žanrų muziką: sukūrė operą, baletą, keturis styginių kvartetus, kūrinių simfoniniam orkestrui, tarp jų – šešias simfonijas, Koncertą smuikui, keturis fortepijoninius koncertus, kūrinių kitoms atlikėjų sudėtims. Vis dėlto reikšmingiausia kompozitoriaus kūrybinio palikimo dalimi derėtų laikyti jo kūrinius fortepijonui solo. Kūrinių fortepijonui gausa ir originalumu V. Bacevičius neturėjo lygių tarp Lietuvos kompozitorių.

V. Bacevičius buvo puikus pianistas, fortepijonas jį lydėjo visą gyvenimą, nuo vaikystės rengiant rečitalius, vėliau – koncertuojant garsiose Europos salėse ir emigracijoje verčiantis privačiomis pamokomis. V. Bacevičius tęsė dar gyvą XX a. pradžios kompozitorių-pianistų (tokių kaip Skriabinas, Prokofjevas, Rachmaninovas, Paderevskis ar Bartókas) tradiciją. Yra išlikę ir negausūs jo įgroti įrašai, suteikiantys galimybę išgirsti V. Bacevičiaus muziką taip, kaip ją girdėjo pats kompozitorius.

Naujajame dvitomyje "Vytautas Bacevičius. Kūriniai fortepijonui" pirmą kartą publikuojama svarbi V. Bacevičiaus kūrybinio palikimo dalis, iki šiol buvusi neprieinama daugeliui besidominčiųjų: iš viso šešiolika kūrinių fortepijonui solo ir vienas – dviem fortepijonams, jų chronologinis spektras – nuo Temos ir variacijų op. 1, parašytų 1924 m. Lodzėje (jas kompozitorius, būdamas dešimties metų, skambino pirmajame rečitalyje), iki 1966 m. JAV sukurto 73 opuso "Septintas žodis" dviem fortepijonams, vieno paskutiniųjų V. Bacevičiaus kūrinių (iš viso jų yra 75).

Šios kompozicijos sudaro daugiau nei trečdalį visos Bacevičiaus kūrybos fortepijonui solo; kiti kūriniai kompozitoriui dar gyvam esant buvo publikuoti įvairių leidyklų – "Edition Heugel" Paryžiuje, "Universal Edition" Vienoje, "Mercury Music Corporation" ir "Paragon Music Publishers" Niujorke.

Naujasis leidinys, pasak jo sudarytojo ir redaktoriaus Gabrieliaus Aleknos, – tai kritinė atlikėjo redakcija. Tokį pobūdį rodo didelė atida kompozitoriaus rankraščiuose užfiksuotoms pastaboms. Negausūs redaktoriaus žymėjimai aiškiai atskiriami nuo autoriaus nuorodų, taip pat išsamiai paaiškinamos visos redakcinės alternatyvos ir pakeitimai.

Vis dėlto, be siekio atitikti mokslinius standartus, šis leidinys buvo sumanytas kaip atlikėjui paranki redakcija, todėl muzikiniame tekste pasitenkinta minimalia redakcine informacija, o abiejų tomų gale pateikiama redaktoriaus pastabų skiltis.

Leidinys rengtas naudojantis rankraščių fotokopijomis, kuriose pasitaikė ir sunkiai įskaitomų, nelengvai suprantamų vietų. Visos jos pagal galimybes redaktoriaus buvo iššifruotos.

Kol kas mįslė lieka tik Poema Nr. 6, spausdinama II tomo priede. Šis kūrinys ypatingas tuo, kad muzika staiga nutrūksta po šešto puslapio, tačiau juodraščio kopija liudija, kad opusas buvęs visiškai užbaigtas. Akivaizdu, kad paskutinieji puslapiai tikrai egzistavo, tad belieka tikėtis, jog jie kada nors atsiras.

LMILC inf.