Šalti patiekalai

"Nužudyti Bilą"

Jerzy Skolimowskis – mums dar neatrastas režisierius. 1970 m. emigravęs iš Lenkijos, pas mus Skolimowskis buvo pasmerktas tylai, nors būtent jis buvo vienas aktyviausių apie skaudžią dabartį prabilusio 7-ojo dešimtmečio lenkų kino kūrėjų. Skolimowskis – ne tik kino režisierius. Jis yra etnografas (baigė Varšuvos universitetą), poetas, scenaristas, aktorius, dailininkas – jo paveikslus perka žinomi dailės kolekcionieriai. Filmus Skolimowskis kuria retai (vienas naujesnių – Witoldo Gombrowicziaus "Ferdydurke" ekranizacija), bet prieš kelerius metus svarbių festivalių pradėtos rengti jo filmų retrospektyvos ir nauja pripažinimo banga verčia laukti naujų darbų. LTV2 (8 d. 21.50) primins vieną garsiausių Vakaruose sukurtų jo filmų – 1978 m. "Riksmą", apdovanotą specialiuoju Kanų žiuri prizu. Filmo veiksmas nukelia į psichiatrinę ligoninę. Direktorius pasakoja lankytojui apie vieną "geriausių" savo pacientų Kroslį (Alan Bates): jo gyvenimą pakeitė susitikimas su kompozitoriumi (John Hurt), kuris tyrinėja aborigenų kultūrą. Aborigenai žino riksmą, kuris gali užmušti…

Dar vienas pas mus nežinomas kūrėjas – amerikiečių juodaodžių kino klasikas Mario Van Peeblesas. Jis taip pat yra ne tik režisierius, bet ir aktorius (matėme Spike’o Lee filmuose) bei rašytojas. Savo kūryba jis siekia sukurti paralelišką oficialiajai, bet tikrą JAV juodaodžių istoriją. LNK (6 d. 22.35) parodys jo vesterną "Būrys" (1993). Filmas nukelia į Ispanijos ir Amerikos karo metus, kai juodaodžių karių būrys, kuriam vadovauja Džesis Li (Van Peebles), įvykdo pavojingą misiją ir atsiduria pulkininko Gremo (Billy Zane) paspęstuose spąstuose. Netrukus, jau taikos metais, Džesis vėl susidurs su klastingu pulkininku…

Hanso Peterio Molando filmas "Graži šalis" (BTV, 7 d. 22 val.) taip pat užkabina amerikiečių kaltės klausimą. Filmo herojus – amerikiečio kareivio ir vietnamietės meilės vaisius. Tokių vaikų po Vietnamo karo liko daug, jie tapo atstumtaisiais, susitaikė su tragišku likimu. "Gražios šalies" herojus nori susitikti su tėvu, jis visais būdais siekia pakliūti į JAV. Filmas rodo jo siaubingą odisėją, kuri vis dėlto pasibaigs tėvo atradimu.

Marco Forsterio Hitchcocko stiliaus fantazija "Pasilik" dar teberodoma kino teatruose, tad gal bus įdomu pasižiūrėti ankstesnį jo filmą "Niekados šalies beieškant" (LTV, 7 d. 21 val.). Viename Londono parke stovi paminklas Piteriui Penui, jis tapo ir ne vieno animacinio ar vaidybinio filmo herojumi. Tad atėjo laikas prisiminti ir jį sukūrusį žmogų. Filmo herojus – garsiojo "Piterio Peno" autorius Jamesas Matthew Barrie, Viktorijos laikų dramaturgas ir rašytojas. Jis buvo ir amžinas svajotojas, todėl nenorinčio suaugti Piterio Peno istoriją jis ir sugalvojo žaisdamas su platoniškai pamiltos moters sūnumis. Barrie buvo laimingai vedęs, tačiau jam abi meilės nekėlė problemų. Nepaisant paskalų, jis niekad neturėjo romano su gražia ir nepagydoma liga sergančia našle Silvija (Kate Winslet). Johnny Deppas suvaidino rašytoją, puikiai perteikdamas kūrėjo proto iracionalumą, norą paklusti fantazijai. Jai pasidavęs, Barrie pagaliau sulaukė sėkmės. "Piterio Peno" sceninė versija 1904 m. buvo nepaprastai populiari, tačiau gyvenime jis turėjo susitaikyti su idealios mylimosios mirtimi. Tai – viena gražiausių filmo scenų: Silvija išeina į pasakišką Niekados šalį, kuria staiga pavirto paprasta teatro dekoracija. Tokios scenos ir kuria kino magiją.

Be abejo, jos nepristigs ir Quentino Tarantino 2003 m. filme "Nužudyti Bilą" (LTV, 6 d. 22.40). Net jei ir abejojate šio kino enfant terrible sugebėjimais, filmas sugebės nustebinti didžiausią skeptiką – tai išties itin subtilus kūrinys. Neišsigąskite reklaminės filmo frazės: "Kerštas – tai patiekalas, kuris skaniausias patiektas šaltas". Nuostabioji Uma Thurman ne tokia jau šalta, kai po penkerių metų komos atsibudusi jos herojė Jaunoji vykdo savo keršto misiją. Tarantino pasakoja jos keršto istoriją komiksiniu stiliumi. Nemėgstantys žaidimo kino konvencijomis bei Azijos kovų kino filmo geriau tegu nežiūri. Mėgstantiems – malonumas garantuotas. Reginys kruvinas, tačiau ironiškas. Geltonas Umos Thurman kombinezonas, be abejo, primena Bruce’ą Lee, ir tai tik viena citata iš gausybės, kurias filme siūlo atrasti ir perskaityti Tarantino. Koks kinas yra gyvas, o koks – ne, akivaizdu palyginus "Nužudyti Bilą" su LTV elitui siūloma Lucile Hadzilalilovic "Nekaltybe" (10 d. 23.25). Šio filmo veiksmas nukelia į keistą griežtai saugomą mergaičių pensionatą, kurio auklėtinės gyvena moteriškumo konvencijų pasaulyje. Siurrealistinį stilių užmiršto Franzo Wedekindo kūrinio ekranizacijai pasirinkusi debiutuojanti režisierė, man regis, peržengė pavojingą manieringumo ribą – filmo forma akivaizdžiai perauga liesoką turinį. Snobams toks kinas – kaip tik. Parašiau ir suabejojau. O gal viskas priklauso nuo pasirinkimo: vieni renkasi geltonus kombinezonus, kiti – baltas tiulio sukneles?

Jūsų – Jonas Ūbis