Teatras

"Žmogaus gyvenimas" Jaunimo teatro scenoje

premjeros

Gegužės 11 ir 12 d. Jaunimo teatre žiūrovai turi unikalią progą pamatyti Leonido Andrejevo pjesės "Žmogaus gyvenimas" premjerą. Spektaklio režisierius Ignas Jonynas šiam pastatymui subūrė išskirtinių menininkų komandą – pirmą kartą lietuviškai statomą pjesę iš rusų kalbos išvertė Sigitas Parulskis, spektakliui scenografiją kuria Marta Vosyliūtė, kostiumus – Sandra Straukaitė, pagrindinius vaidmenis – Andrius Bialobžeskis, Neringa Varnelytė, Rolandas Kazlas.

1871 m. gimęs Leonidas Andrejevas per vieną naktį tapo tikra garsenybe – pirmoji jo 1901 m. išleista apsakymų rinktinė tapo sensacija ir meniniu atradimu. Jaunas menininkas išsiskyrė autentišku kūrybiniu braižu, buvo pramintas "minčių valdovu". Iš tiesų jo kūryba iki pat mirties 1919 m. laikė prikausčiusi skaitytojų, literatūros ir teatro kritikų bei aukštuomenės kronikų žurnalistų dėmesį.

Keista, nestandartinė, unikali buvo ne tik šio menininko kūryba, bet ir asmeninis gyvenimas. Nihilistinė Nietzsche’s, Schopenhauerio filosofija, alkoholis ir nesuskaičiuojami meilės nuotykiai lydėjo jaunąjį Andrejevą nuo paskutinių gimnazijos klasių. Meilę, kaip ir mirtį, jis juto subtiliai ir aštriai, iki skausmo. Trys bandymai nusižudyti, juodos alkoholiu malšinamos depresijos priepuoliai buvo kaina už kančią, kurią suteikdavo nesulaukęs atsako meilės jausmas.

Sienos ir bedugnės įvaizdžiai yra centriniai visoje Andrejevo kūryboje. Jų simbolizmas išraiškingai ir tiksliai perduoda rašytojo pasaulėvaizdžio esmę. Pagrindinis asmenybės egzistencijos principas – valingas siekis – nuolat susipina su gyvenimu. Mirties absurdiškumas ir nepažinumas – aukščiausia iš sienų, gamtos pastatytų žmogaus sąmonėje. Humaniškumas, meilė, teisingumas (atrodytų, natūralios, esminės sąvokos) neturi jokio objektyvaus pagrindo ir yra lengvai paneigiamos.

1906 m. miršta pirmoji Leonido Andrejevo žmona. Jai, žmonai, draugei, mylimiausiai Aleksandrai rašytojas dedikuoja pjesę "Žmogaus gyvenimas". Ją Andrejevas sumanė kaip plačią sintezę, kaip universalų žmogaus likimo modelį, kuriame nubrėžiama ryški asmenybės kelio nuo harmonijos į tragediją schema. Pjesės pastatymai ypač jaudindavo žiūrovus – "Žmogaus gyvenimo" emocionalumas slypi stiliaus ekspresijoje, užburiančioje ritmikoje, daugiasluoksnėse metaforose ir epitetuose.

"Žiūrėkite ir klausykite, atėję čia pramogauti ir juoktis. Dabar prieš jūsų akis praeis visas Žmogaus gyvenimas su jo tamsia pradžia ir tamsia pabaiga. Iki šiol nebuvęs, paslaptingai tūnantis beribiuose laikuose, nesuvokiamas, nejuntamas, niekieno nepažįstamas, – jis paslaptingai sugriaus nebūties užtvaras ir riksmu praneš apie savo trumpo gyvenimo pradžią." Į šią pjesę Leonidas Andrejevas sudėjo visą savo liepsnojančią sielą – jo herojaus Žmogaus (aktorius Andrius Bialobžeskis) maištas prieš paslaptingąjį Kažką, vilkintį pilkai (aktorius Rolandas Kazlas), yra tąsa paties Andrejevo maišto prieš žmogiškosios būties absurdiškumą.

Jaunimo teatro inf.