Rusų klasikų pėdsakais

Sergejus Paršinas (Gorodničius) "Revizoriuje"

Peterburgo Aleksandros teatro gastrolės jei ir nesukėlė šurmulio, tai puikiausiai įrodė, kad šimtmečiais savo amžių skaičiuojantis teatras yra gyvas ir pasiruošęs kurti savo laiko žiūrovams.

Du Vilniuje pristatyti teatro spektakliai – Fiodoro Dostojevskio "Antrininkas" (1846) ir Nikolajaus Gogolio "Revizorius" (1836) – tai naujojo jo vadovo Valerijaus Fokino, čia dirbančio jau trejus metus, darbai. Regis, šiam teatrui, ne taip seniai išgyvenusiam režisūros ir apskritai meninę krizę, tik ir galėjo padėti žmogus, išmanantis tiek savo profesiją, tiek teatro ir kultūros istoriją, be to, turintis ypatingų organizacinių sugebėjimų. Sukūręs V. Mejerholdo centrą Maskvoje, panašių intencijų režisierius turi ir Peterburge – šalia senojo Aleksandros teatro jau pradėtos naujos, modernios šio teatro kamerinės-eksperimentinės scenos statybos. Lietuviškais "masteliais" vertinant, toks teatro atsinaujinimas panašus nebent į Kauno dramos kūrybinius ir "vadybinius" užmojus.

Kuo išties sunku buvo patikėti žiūrint peterburgiečių spektaklius, tai kad teatras dar gali būti ambicingas, laikytis meninio kryptingumo ir spektakliais beveik mokyti naujos kartos žiūrovus teatro abėcėlės. Ambicingas rodyti monospektaklį didžiojoje salėje, konstruoti jam įspūdingą ir nepigų scenovaizdį, įtraukti į jį (kad ir choro, balsų, statistų vaidmenims) būrį skirtingų kartų aktorių. Ambicingas priminti, grąžinti scenai istorinius veikalus ir tarsi pedagoginiais sumetimais sutelkti darbui visą trupę. Ambicingas būti seniausiu, tradicijas gerbiančiu ir atviru naujovėms Rusijos teatru. Turbūt tai svarbiausia ir paties Fokino savybė, puikiai deranti prie jo aktorinės ir režisūrinės profesijos išmanymo, o spektakliams suteikianti ypatingos sceninės kultūros ir estetikos. Būtent tuo ir pasižymėjo anaiptol nekomerciniai Aleksandros teatro spektakliai, pristatyti irgi anaiptol nekomerciniais sumetimais – štai tokia ji, nacionalinio teatro kasdienybė.

Kažin ar Valerijų Fokiną derėtų vadinti geriausiai žymiojo Vsevolodo Mejerholdo "metodikas" išmanančiu režisieriumi. Bet teatralas negali nepastebėti, kad šio scenos reformatoriaus idėjos, režisūros principai ne tik sklando Aleksandros teatro spektaklių ore, bet ir įsilieja į jų audinį – tampa raktu atrakinant kai kurias jų vizualias, temines ar sceninio veiksmo konstravimo paslaptis. Kaip daugelis Mejerholdo spektaklių buvo susaistyti vidiniais pasikartojančių motyvų ar įvaizdžių saitais, taip netgi Vilniuje parodyti du Fokino darbai vienas kitą papildo ir pratęsia. Atrodo, kad Dostojevskio "Antrininko", statyto 2005 m., Antrininkas, jaunasis Goliadkinas (aktoriai Aleksejus Devotčenko ir Vitalijus Kovalenko), yra tarsi 2002 m. statyto Gogolio "Revizoriaus" Chlestakovo pratęsimas (jį vadina tie patys aktoriai) – neįvardijama infernali figūra, galėjusi atsirasti tik Peterburge, dauginančiame atspindžius ir sargdinančiame dvasią. "Revizoriuje" staiga nusileidžianti prašmatni Peterburgo namų "vizija", leidžianti bent trumpam materializuotis Gorodničiaus svajonėms, "Antrininke" tarsi pasirodo savo kita, išorine – krantinių, fasadų, vaizdus dvigubinančio oro virpėjimo – puse. Ir kokie panašūs savo rangais, išpūstu orumu, o dar labiau – išsitrynusiais bruožais, anonimiškumu ir marionetiškumu tiek "Revizoriaus", tiek "Antrininko" "činovnikai": savotiškas pataikaujančių, baikščių, bevardžių būtybių choras. Fokinas išdidina savo spektaklių herojus, piešia juos stambiais potėpiais, solines, duetų ir masines scenas montuoja kaip staigius nuotaikos, ritmo, atmosferos kontrastus, žaidžia "mechaniniais" judėjimais ir nebyliomis pantomimomis, balsų moduliacijomis ir intonacijų sinkopėmis ir taip išdėlioja tai susiliejančius, tai išsiskiriančius sceninio pasakojimo lygmenis. Galima atpažinti jo spektakliuose ir mūsų režisieriams Jonui Vaitkui, Rimui Tuminui bei Oskarui Koršunovui artimas priemones, tik patvirtinančias, kad kiekvienas jų, dirbdamas savaip, daugiau ar mažiau priklauso štai tokio, iš pirmo žvilgsnio sąlygiško ir net formalaus, teatro krypčiai.

Vienas svarbiausių "Antrininko" veikėjų – Aleksandro Borovskio scenovaizdis. Dostojevskio "Peterburgo poemoje" miestas alsuoja beveik iš kiekvieno puslapio – Goliadkino judėjimo trajektorijos, jo tarsi skylanti sąmonė, ligos veikiamas kūnas neatsiejami ne tik nuo konkrečios topografijos, bet ir nuo besikeičiančio paros laiko, oro, vėjo, sniego ar šlapdribos gūsių. Visai nesvarbu, kas iš tikrųjų pagimdo Goliadkino antrininką – spektaklyje jis gimsta iš besidvejinančių fasadų, grindinio, krantinės turėklų, atsispindinčių, kaip ir žmonės, tarsi veidrodinės konstrukcijos plokštumose. Be garso atsiveriančios šios konstrukcijos, primenančios vandens skalaujamo fasado pjūvį, angos, nišos, išsistumiantys laiptai, nusileidžiančios ertmės sukuria įspūdį pulsuojančios erdvės, kuri įgauna tai ryškesnius, tai blankesnius, tarsi per rūką, kontūrus. Pati konstrukcija tampa įspūdinga laterna magica, dauginančia ir transformuojančia žmones ir daiktus į savo keistus antrininkus, gyvenančius ne realiu, o tarsi ištemptu, kompozitoriaus Leonido Desiatnikovo garsų pripildytu laiku. Štai čia iš žiūrovų salės ir patenka Viktoro Gvozdickio vaidinamas Goliadkinas-vyresnysis, surinkęs ir "pamišėlio", ir "žmogaus iš pogrindžio" bruožus. Ir būtent jam netrukus teks susitikti su Goliadkinu-jaunesniuoju – A. Devotčenkos iš pradžių lygiai tokiu pat "mažu", beveidžiu ir be savybių žmogeliu, kuris netrukus ne tik pasikėsins, bet ir užims jo vietą tarnyboje, namuose, Peterburge.

Spektaklio "lėtumas", jo pasakojamoji struktūra sutelkti ne į išorinius įvykius. Kaip po truputį pradeda hipnotizuoti scenovaizdis, muzikos garsai, masinių scenų "mechaniškumas" ir ritmingumas, taip, atrodo, šiai hipnozei pasiduoda ir Goliadkinas-vyresnysis. Ir nesuprasi, ar viskas vyksta jo vis labiau skylančioje sąmonėje, ilgainiui leidžiančioje Antrininkui ne tik apsigyventi, bet ir susikurti savo – kaip atšiauraus, vulgaraus, agresyvaus – pavidalą, ar tokį Antrininką pagaliau suformuoja šis veidrodinis Peterburgas. Spektaklis tarsi pakartoja (ar išdidina) paties Antrininko susiformavimo procesą – nuosekliai, be nereikalingų detalių, sukauptai ir... polifoniškai, nes į jį įtraukiami visi Goliadkino "kryčio" liudininkai.

Fokino režisūra, atrodytų, skrupulinga ir racionali. Ir tiek "Antrininke", tiek "Revizoriuje", regis, trūksta atsitiktinumų, kūrybos džiaugsmo ir laisvės proveržių. Tačiau režisieriaus santūrumas, persiduodantis jo darbams ir net suteikiantis orumo pačiai režisūros profesijai, daro jo spektaklius skaidrius, logiškus, aiškiai perskaitomus. O matyti spektaklį kaip tikslią vaizdinę ir veiksminę sceninę partitūrą šiandien, beje, irgi retenybė.

Statydamas Gogolio "Revizorių" režisierius naudojo 1926 m. kurtą Mejerholdo ir Korenevo sceninę versiją – tuomet spektaklio kūrėjai norėjo "suvaidinti" Gogolio stilių, jo pasaulį ir iš šešių išlikusių pjesės versijų sukūrė savo. Pats šio laiko vaidinimas kritikų buvo įvertintas kaip Mejerholdo naujausių ieškojimų viršūnė, ypač išsiskirianti visų spektaklio komponentų, ritmo, muzikalumo, atlikimo vienove. Beje, čia šalia Chlestakovo veikė ir paslaptingas Nepažįstamasis, savotiškas Chlestakovo antrininkas, tik dar labiau sustiprinęs pastarojo demonišką, fantomišką, hofmaniško personažo įvaizdį. Be to, siekdamas įveikti sustabarėjusią to laiko Gogolio pjesės statymo tradiciją, Mejerholdas suko ne komedijos, o labiau tragedijos pusėn, reikalavo vengti bet kokio komikavimo, juolab kad ir veiksmas vyko ne kažkokioje tolimoje gubernijoje, o tarsi tarp Peterburgo aukštuomenės.

Žiūrint Fokino spektaklį, galima pamatyti chrestomatinių Mejerholdo pastatymo mizanscenų, personažų grupuočių, į sceną įvažiuoja legendinė viešbutuko konstrukcija (net ant konstrukcijos rėmo kreida užrašyti ano spektaklio duomenys). Tačiau nors kai kurie svarbiausieji 1926 m. spektaklio štrichai čia išliko (kyšių davimo scena tamsoje, apskritai stambių "kinematografinių" planų montažas, juolab "muzikinio realizmo" stilius, dabar sumaniai išskleistas kompozitoriaus L. Desiatnikovo liaudies dainų aranžuotėmis, kurias atlieka vokalinė grupė "Remake"), Fokinas sukūrė savo "Revizorių" – šiuolaikinį, kuriame net aiškios citatos ir nuorodos įliejamos į naują sceninę partitūrą. O jos neabejotinais bendraautoriais galima vadinti ir kompozitorių Desiatnikovą, ir scenografą Borovskį.

Fokino "Revizorius" aiškiai skaidomas į penkis vizualiai ir stilistiškai skirtingus sceninius gabalus: Gorodničiaus ir jo grupės pristatymą dar 1863 m. Aleksandros teatre statytos ir Gogolio ranka pasirašytos sceninio apipavidalinimo versijos didžiulės fotokopijos fone – žinia apie Revizorių; Chlestakovo ir mejerholdiškosios konstrukcijos pristatymą – susitikimas su Chlestakovu; Chlestakovo melavimo apogėjų, kai nusileidžia šviečiančiomis žvakėmis, spindinčiais veidrodžiais, paauksuotais lipdiniais papuošta peterburgietiška menė su kolonomis, – Chlestakovo triumfas; nebyliąją Gorodničiaus ir jo šeimynos sceną – Gorodničiaus fiasko, kai jie lieka ant trijų dingusios menės kolonų postamentų; pakartojamą pirmąją sceną tos pačios "fotokopijos" fone – nauja žinia apie Revizorių. Taip nužymima savotiška dviejų veikėjų – Gorodničiaus ir Chlestakovo – santykių bei jų portretų kaitos trajektorija, spektaklio judėjimas nuo komedijos prie tragiško grotesko, kiekviename "gabalų" leidžiantis sodrinti kontrastingas jų charakterių spalvas, sujungti ir išskirti jų atstovaujamas temas, lengvai įpinti į jas "činovnikų", Anos Andrejevnos ir Marjos Antonovnos motyvus. Ir atrodo, kad kuo ryškesnis ir baugesnis darosi Chlestakovas, tuo minkštesnis, patrauklesnis tampa Gorodničius; kuo labiau "činovnikai" pasiduoda Chlestakovo įtaigai, tuo labiau niveliuojasi jų pavidalai; kuo gaivališkiau, žvėriškiau skanduoja "činovnikų" choras, tuo skaidriau, tragiškiau staiga stojusioje tyloje suskamba Marjos Andrejevnos, tarsi pamišusios Ofelijos, dainelė. Režisierius neskubėdamas brėžia šią trajektoriją ir, panašiai kaip "Antrininke", formuoja tokią Chlestakovo figūrą, kuri atsiradusi iš nieko tarsi vėl kažkur dingsta, tačiau augant jos gerbėjų gretoms išdidėja iki nevaldomos, žiaurios, pavojingos, niekšiškos ir vulgarios, primityvios ir bukos jėgos. Inercijos, su kuria ši figūra auga ir transformuojasi, jos spalvų gamos beveik neįmanoma aprašyti, ir režisierius neatsitiktinai Chlestakovo vaidmenį tik pradėjęs repetuoti pasiūlė aktoriui Devotčenkai – iš pažiūros kuklus, jautrus, smulkutis jo Chlestakovas staiga atveria tokius vidinius demonus, tokią nevaldomą, nesąmoningą agresiją ir brutalumą, nuo kurių darosi šiurpu. Ir kaip kontrastas jam – Sergejaus Paršino vaidinamas Gorodničius – atlaidus, patiklus, minkštaširdis, staiga šalia Chlestakovo surenkantis visus savo kilnumo, aristokratiškumo, orumo, net kuklumo likučius, kad jo ir savo pavaldinių akyse iki galo garbingai atstovautų revizoriaus aplankytai vietai ir šeimai.

Pirmaisiais sakiniais suskambėjęs kaip komedija, spektaklis baigiasi tragiška nata. Gaila Gorodničiaus, turbūt pirmą kartą gyvenime pajautusio tokį sielos pakilimą ir taip suniokoto; šiurpu dėl kažkur klaidžiojančio Chlestakovo – šiuolaikiškų bruožų, atpažįstamo ir pavojingai nenuspėjamo elgesio; baugu dėl beveidės, bevalės, nevaldomų instinktų minios, gyvenančios iliuzijomis ir galinčios kiekvieną akimirką sutrypti, išniekinti, pajuokti ką tik garbintą siekiamybę. "Revizoriuje" viskas atrodo nepaprastai nepatvaru, viskas kuria ir neigia iliuziją, tarsi režisierius chlestakovišką miražą perkeltų į pačią scenos erdvę. Juda ir persišviečia nupiešti Gorodničiaus namai su skyle durų angai, menės sienos su veidrodžiais, kyla ir leidžiasi kolonos, atvažiuoja ir išvažiuoja konstrukcija – viskas, visas gyvenimas čia yra tik griaučiai ir regimybė. Turbūt būtent tai ir nutiesia spektakliui tiltą nuo šiandienos iki 1926-ųjų ir 1836-ųjų. Ir nors Fokinas "Revizorių" pastatė 2002 m., malonu, kad pamatėme jį dabar, 2006-aisiais, kaip ir 1846 m. parašytą "Antrininką". Turi kažkokio fatališkumo šis skaičių žaismas...