Nepamirštamas Kampas

Rimvydas Jankauskas-Kampas. "Juoda saulė". 1993 m.

Šiuo metu Vilniaus rotušėje eksponuojama Rimvydo Jankausko- Kampo (1957–1993) tapyba. Nors nuolat triukšmingos ir išblaškančios Rotušės salės nelabai tinka gilesniam meditavimui, parodą verta aplankyti, ypač – jaunesniajai kartai, 10-ojo dešimtmečio pradžioje dar nesidomėjusiai menais ir iki šiol nesusidūrusiai su dabar kiek primiršto Kampo kūryba. Susipažinti su ja verta jau vien dėl to, kad ji gerokai paįvairina 10-ojo dešimtmečio Lietuvos dailės panoramą įžūliai drąsia gesto tapyba ir "neūkanotu" koloritu.

Kampas savo gyvenimu gražiai ir simboliškai sujungė bene svarbiausius Lietuvos miestus: Klaipėdą (čia gimė ir yra palaidotas), Kauną (čia mokėsi tuometiniame S. Žuko taikomosios dailės technikume) ir Vilnių, kur tuometiniame Vilniaus valstybiniame dailės institute studijavo tapybą… Mirė Kampas, deja, per anksti. Prisiminimuose kalbama apie moteris, alkoholį, nuotykius ir savitą, uždarą būdą. O kur dar dirbtuvė, įrengta apleistoje sinagogoje… Ir panašu, kad visa tai – ne legendos, kuriomis patys save apipinti kartais mėgsta šiuolaikiniai menininkai. Na, bet kol dar neparašyta knyga apie Kampo gyvenimo vingius, prasmingiau kalbėti apie jo kūrybą. Juo labiau kad ji – ne mažiau įdomi.

R. Jankauskas-Kampas buvo modernistinės dailininkų grupės "Angis"narys (kartu su Jonu Arčikausku, Henriku Čerapu, Jonu Gasiūnu, Kęstučiu Lupeikiu, Antanu Obcarsku, Arūnu Vaitkūnu ir kt.). Pagal kūrybos stilistiką ir raišką, galėtumėm jį priskirti tiek ekspresionistų (Mindaugas Skudutis, Arūnas Vaitkūnas, Eugenijus Varkulevičius, Jonas Gasiūnas, Vygantas Paukštė), tiek abstrakcionistų (Eugenijus Antanas Cukermanas, Algirdas Petrulis, Rūta Katiliūtė, Dalia Kasčiūnaitė, Linas Katinas, Henrikas Čerapas) gretoms. Tarsi nieko naujo ir išskirtinio – šios dvi srovės 10-ojo dešimtmečio pradžios Lietuvoje buvo ypač "ant bangos", lietuvio širdžiai jos itin mielos iki šiol. Ir vis dėlto Kampo darbai lietuviškame kontekste suskamba išskirtinai.

Negaliu pavadinti to nuoširdumu, nes nuoširdžios kūrybos turime apsčiai (ta pati modernistinė tradicija, įpratinusi menininkus kalbėti apie įkvėpimą, nevaržomai kylantį kažkur iš širdies gelmių). Kampo darbai drastiškai laisvi. Grubiai impulsyvūs. Jie išsiskiria savo drąsa, kuri visiškai natūraliai trykšta, liejasi ir pulsuoja potėpiuose ir spalvose. Galvojant apie juos, į galva nesliuogia rafinuotos mintys apie transcendenciją ir metafizinę meilę. Šalia jų nepasvarstysi ir apie naują suknelę ar savaitgalį pajūryje. Aptariant panašiu metu buvusio itin populiaraus Šarūno Saukos kūrybą, dažnai girdėjau sakant: taip, darbai labai geri, tačiau nė už ką negalėčiau pasikabinti jų savo namuose. O aš nė už ką savo namuose nekabinčiau Kampo darbų. Nes juose per daug gyvenimo, panašiai kaip pirmosiomis neįprastai ryškiomis pavasario dienomis, kai suglumsti nuo užgriuvusių spalvų ir kvapų, kai kaip niekad aiškiai suvoki savo kūno galimybių ribas ir laikinumą, kai pajunti būtinybę kažkaip valdyti ir riboti mintis bei jausmus, kol galiausiai visa tai ima kelti nejaukią baimę, keistai sumišusią su susižavėjimu.

Gyvenimas šiuose paveiksluose ne dvasinis, o realus, tikras – su skausmu, prakaitu, geismu, nuovargiu, baime. Gyvenimas be pažadų ir dvasingos vilties, tačiau ryškus ir stiprus savo energija – nors ir nėra visiškai aišku, kur link ji nukreipta. Galbūt todėl paveiksluose jos atrodo tiek daug… Galbūt todėl viename paveiksle pjaunasi rožinė, salotinė ir juoda, spjaudydamiesi kyla ir krenta potėpiai, primindami kiniškus hieroglifus, šiurkščius lietuviškus stagarus ar tiesiog paklaikusio žvilgsnio trajektoriją. Be abejonės, potėpiai čia svarbiausi, jie kuria pasakojimą, nuotaiką ir ritmą. Tuo Kampas taip pat kiek išsiskiria iš koloristinės tradicijos besilaikančios lietuviškos dailės. Panašu, kad spalvą jis naudoja kaip įrankį bendrai atmosferai sukurti – tarp parodoje eksponuojamų darbų galima pastebėti labai panašius spalvų sąskambius (juoda – aitriai geltona, raudona – mėlyna), kuriais niūriai, veržliai ar jausmingai savo gyvenimą gyvena potėpiai.

Nudžiugau Kampo darbą išvydusi tarp Radvilų rūmuose eksponuojamų Nacionalinės galerijos įsigytų kūrinių, o paroda Rotušėje dar kartą įrodė, kad jo kūryba gali veikti ne tik kaip savo laikmečio pavyzdys, bet ir tiesiog kaip gera, stipri tapyba.