Dramaturgai ieško teatro

"Blyksnis po vasaros vandeniu" V. Tamoliūno nuotr.

Nuo penktadienio iki sekmadienio Kaune vykę šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos skaitymai prasidėdavo viltingais "Panoramos" sename televizoriuje šaukiniais. Ar tai būtų didžiosios Kauno dramos teatro salės scena su kabančiu didžiuliu ekranu, ar tiesiog televizorius, pastatytas Ilgosios salės kampe, juose buvo "transliuojama" šios "Panoramos" vinjetė – kauniškė žiūrovų salė, nuo balkono nusidriekianti per neaprėpiamus lietuviškus laukus.

Gal šie lietuviški laukai ir užaugins kada nors tikrą šiuolaikinį dramaturgą, bet kol kas, iš girdėtų "Panoramoje", juos augina ne tėviškės žemė ir ne (?) tėviškės teatras. Nesakyčiau, kad visos pjesės yra "miestietiškos" kasdienybės refleksija. Greičiau – skubotas žvilgsnis į aplinką, į suaugusiųjų ar paauglių gyvenimą, kuriuo ir norima apibendrinti esamą būvį. Arba – sudėtingesnės, dramatiškesnės autobiografinės reminiscencijos, iš dalies atliekančios kūrybinę-terapinę funkciją. Idealiai vinjetę atitiko nebent Lauros Sintijos Černiauskaitės "Blyksnis po vasaros vandeniu" – beveik kinematografinė novelė apie mažą keistą mergaitę, po motinos mirties įgijusią stebuklingų galių. Čia galėjai įsivaizduoti tarsi kvėpuojančius vasaros vakarus ir naktis, girdėti gaudžiantį vandenį, kalbėtis su žvaigždėmis ir žuvimis. Poetinė, metaforiškoji lietuvių prozos tradicija prabilo skirtingų veikėjų lūpomis ir ėmė formuotis į atskirą pasaulį. Tiesa, scenai sunkokai įveikiamą, bet užtat savitą ir jautrų. Beje, kad autorės poetinė kalba išvengė sentimentalumo ir metaforinės "perkrovos", dėkoti reikėtų ne tik režisieriui Pauliui Budraičiui, bet ir jo pakviestiems aktoriams, ypač mažajai Vėjūnei Andrikonytei. Ši prie Kauno dramos veikiančios "Teatro mokyklėlės" auklėtinė pjesės žodžiams ir situacijai suteikė paprastumo ir lengvumo – keistų pojūčių kupini mažos mergaitės išgyvenimai įgijo nesuvaidintos tiesos.

Dramaturgijos bumas neslūgsta. Pjesių skaitymai ir konkursai vyksta ne pirmus metus ir ne viename teatre, pritraukdami įvairiausią publiką. Kauno drama šią estafetę perėmė tik šįmet, bet žiūrovų skaitymuose netrūko – studentų, pačių autorių, juos palaikančiųjų, teatralų, netgi psichologų ir dramos teoretikų. Smalsumą galima paaiškinti. Matyt, iš naujų pjesių daugelis tikisi jei ne taiklios laiko ir visuomenės būsenos diagnozės, tai bent naujos draminės (ar literatūrinės) tekstų kokybės. Kita vertus, buvo skaitymuose ir tokių, kurie ryžosi keliauti į Kauną vien iš meilės kūrėjams – režisieriams arba aktoriams. Kad ir kaip būtų, tris dienas vykę tekstų pristatymai kūrė dramaturginio sąjūdžio įspūdį, kuris, reikia manyti, dar po metų, dviejų pasieks ir Klaipėdą bei Šiaulius.

"Panoramos" žiūrovams buvo pristatyta 13 pjesių. Dar dvi – Dariaus Piraičio "Autoportretai (ir) nuogi kūnai" bei Saulės Norkutės "Berniukas kaulėtu veidu" – deja, režisierių kol kas nerado. Publikos išgirstąsias skaitymui paruošė režisieriai Vytautas Balsys (Gitanos Gugevičiūtės "Labas gyvenimas"), Arvydas Lebeliūnas (Gintarės Adomaitytės "Eisiu"), Mantas Verbiejus (Andriaus Jakučiūno "Prisegti prie oro"), Ramunė Kudzmanaitė (Mariaus Macevičiaus "Antoškos kartoškos"), Martynas Žukas (Kazio Sajos "Kenčiantis Jovas"), Balys Latėnas (Marijos Djačenko "Wedding dress", Gabrielės Labanauskaitės "pis"), Paulius Budraitis (L. S. Černiauskaitės "Blyksnis po vasaros vandeniu"), Sakalas Uždavinys (Editos Kauzaitės "Tu šiandien dar neverkei, kale, arba Tikroji Eglės, Žalčių karalienės, istorija"), Agnė Dilytė (Dovilės Zelčiūtės "Kūno vartai"), Gintaras Varnas (Aistės Ptakauskaitės "Tiesos paukštė", Jurgos Ivanauskaitės "Skylė"), Agnius Jankevičius (Sigito Parulskio "Keltininkas"). Galima sakyti, į darbą buvo įtraukti ne tik Kauno dramos, bet ir kitų Lietuvos teatrų ar nepriklausomi režisieriai bei aktoriai. Kiek skaitymai įdomūs buvo jiems patiems, kokius neišbandytus profesijos horizontus atvėrė, vertinti nesiryžčiau. Svarbu, kad buvo nusiteikta rimtai, net skaitant mažiausiai vertingas, kaip "Avietes" pristatytas, pjeses. Beje, tai, kad daugelis pjesių buvo skaitomos, o ne bandomos sceniškai interpretuoti, rodė "Panoramos" rengėjų pagarbą būtent autoriams. Tekstai privalėjo patys arba "išplaukti", arba "nuskęsti". Nuskendo "Aviečių" pjesės, bet kartu manyčiau, kad "Avietės" šįkart ir buvo vienas skaitymų masalo, priviliojęs daugiausia ištikimų klausytojų. Paradoksalu, bet šių pjesių formos ir turinio trūkumai, kalbos ir gramatinės klaidos, scenos taisyklių neišmanymas ar ignoravimas atvėrė žanrinės dramos įvairovės neišsemiamumą. Rimtai nusiteikusius profesionalus jos galbūt ir nuteikė skeptiškai, bet palyginti su "pagrindinėmis", dažniausiai stebuklingai atsiribojusiomis nuo bet kokio žanro, "avietinės" suskambėjo kaip gera medžiaga šiandieniam sceniniam farsui ar bufonadai. Sodrūs tipai ir "klampi" jų kalba, absurdiškos situacijos ir niekingos problemos, regis, ir yra tai, kuo iš tikrųjų gyvena didžioji mūsų visuomenės dalis, teatro veidrodyje norinti matyti gerokai pagražintą savo pavidalą. Na o jei ne tik šios, bet ir daugelis skaitymuose pristatytų ar konkursui pateiktų pjesių nedings, galbūt po dešimties, dvidešimties metų bus galima jas skaityti kaip laiko liudijimą...

Vis dėlto kad ir kaip optimistiškai bandytum nusiteikti naujosios lietuvių dramaturgijos bangai, reikalai šiame teatro fronte gana prasti. Ir kalti dėl to ne vien autoriai, bet ir mūsų šiandienė teatro situacija, ir net mūsų teatro tradicija. Matant kylantį Kauno dramos pastatą, įsivaizduojant naujas scenas ir po rekonstrukcijos prasidėsiantį "naują" šio teatro gyvenimo etapą, norisi tikėti, kad jame atsiras vieta laboratoriniams teatro praktikų ir autorių užsiėmimams. Atsiras pasišventėlių, kartą, du kartus per mėnesį susitinkančių su jaunaisiais autoriais ir kartu su jais dirbančių su naujomis pjesėmis. Kol kas tokios erdvės neturi nė vienas mūsų teatras. Ne tik erdvės, bet ir laiko, finansinių galimybių. O kad tik toks darbas gali užauginti dramaturgą, įrodo ir mūsų teatro bei dramaturgijos istorija. Užtenka prisiminti Juozą Grušą, Kazį Sają, Saulių Šaltenį ar net Sigitą Parulskį, kurių pjesės įgavo išbaigtą dramaturginį pavidalą dirbant kartu su režisieriais ir aktoriais, repeticijų metu, o meninę kokybę joms suteikė ne tik šių autorių literatūrinė patirtis, bet ir profesinis pasirengimas. Kitaip nei stiprios ir ilgaamže tradicija pasižyminčios prancūzų, anglų, vokiečių dramaturgijos, mūsiškė, neturėjusi dramos mokyklos, ja gali vadinti tik teatrą – konkrečią sceną, trupę, konkrečius režisierius. "Kiekvienam pradedančiam dramaturgui labai svarbu surasti savąjį režisierių, kuris sugebėtų atskleisti veikalo esmę, paskatintų autorių tolimesnei kūrybai. Kažin kokia linkme būtų nukrypusi Vaičiūno kūryba, jeigu jis nebūtų susidūręs su Dauguviečiu... Gal ir toliau būtų kūręs simbolines dramas skaitymui, nes rašyti buitines komedijas ir dėti į stalčių – ne koks kūrybos stimulas...", – rašė Teofilija Vaičiūnienė, prisimindama karštus abiejų kūrėjų ginčus. Kad režisierius (ar teatras) autoriui nepaprastai reikalingas, rodo ir pastarieji dešimt, penkiolika metų – stalčiuose ar užmirštose knygose tūno ne tik vyresniosios kartos dramaturgų pjesės.

"Panorama" atvėrė ir dar vieną problemą, ypač jaunosios mūsų dramaturgijos. Autoriai neturi savo teatro vizijos – smagu, kad jie yra laisvi nuo autoritetų, nuo rašymo klišių, stereotipiškų temų, laisvi nuo televizijos ir politikos, tačiau jie yra laisvi ir nuo teatro. Kokio teatro pageidauja, kokį teatrą mato, prieš kokį teatrą kovoja jauni žmonės? Kokius herojus ar antiherojus jie nori matyti scenoje? Kokią jie nori matyti sceną be to, kad joje vaikšto (guli, sėdi) ir šnekasi žmonės? Beje, įdomiausiu kitokios scenos ir kitokių veikėjų ieškojimu (iš mano girdėtų) pavadinčiau Gabrielės Labanauskaitės pjesę "pis" – kol kas tik punktyrišką, šiek tiek chaotišką ir neišbaigtą, tačiau siurrealiu mozaikišku pavidalu jau besidėliojančią į kažkokį naują draminį pavidalą. Ir kaip priešingą tokiam bandymui – Aistės Ptakauskaitės "Tiesos paukštę" – buitinę, daugiažodę, kurioje veikia vienspalviai, tipizuoti vyresnių klasių moksleiviai, įmesti į sceną pavaizduoti paaugliškas hormonų audras.

Padrikumas ir paviršutiniškumas, veikėjų tipizacija ir schematizavimas, sentimentalumas arba infantilumas būdingi daugeliui naujų "Panoramos" atrastų autorių. Iš dalies tai lemia išsilavinimo, patirties stygius, iš dalies – pačios dramos svarbiausių elementų nežinojimas, iš dalies – nekonfliktiškas, "nedramiškas" autorių požiūris į save ir supančią aplinką. Autoriai gali save paguosti – toks šiandien yra ir mūsų teatras, taip retai nugramzdinantis į giliausius ir dramatiškiausius savo būties šiuolaikiniame pasaulyje apmąstymus, toks pagaliau šiandien yra mūsų gyvenimas, verčiantis slysti jo paviršiumi. Tačiau jaučiama tendencija ironijos ar parodijos, anekdotinio humoro ar gatvės žargono pagalba nuo šių apmąstymų išsisukti, – taip pat ne išeitis. Pūdą druskos suvalgę režisieriai žino, kuo gresia toks paviršutiniškumas dramai, spektakliui. Na o režisierių primiršti autoriai žino, kas gresia jų dramaturginei karjerai.

Tad, sakyčiau, logiškai ir pamokamai nuskambėjo paskutinė "Panoramoje" skaityta pjesė – Sigito Parulskio "Keltininkas". Kartojanti anksčiau autoriaus varijuotus motyvus, apsunkinta pseudogyvenimiškų tiesų išvedžiojimais, monotoniška amžiaus krizę kenčiančio vyro problematika. Žinoma, šio teksto nesupainiosi su jokiu kitu – intrigos konstravimas, kalbos vartojimas, veikėjų pasirinkimas, leitmotyvų išskleidimas kalba apie autoriaus profesionalumą, teksto autonomiškumą ir tik pabrėžia pačios teksto autorystės vertę. Tačiau norint, kad per kitą "Keltininko" skaitymą žiūrovai neužmigtų ar neišsibėgiotų, aktoriams ir režisieriui Agniui Jankevičiui reikėtų įdėti nemažai pastangų. Visų pirma paaukoti tekstą teatrui.