Pasaulyje

Moterys ir vyrai

aną savaitę Londone

Paulina Pukytė

Praėjusią savaitę karalienei sukako 80 metų. Ta proga televizija parodė laidų apie svarbiausius jos gyvenimo įvykius. Taip pat parodė ir vaidybinį televizijos filmą apie karalienės seserį Margaret. Neva irgi apie svarbiausius jos gyvenimo įvykius: kaip turėjo atsisakyti tekėti už mylimo žmogaus, dėl to kankinosi, kaip paskui sutiko kitą, ištekėjo už jo, kaip jį erzino jos valdingumas, paskui jis buvo jai neištikimas, užtat ir jinai jam, jis dėl to supyko, ji labai kankinosi, bet jam tai buvo nė motais, jie dar bandė vaizduoti prieš publiką, kad viskas gerai, bet paskui išsiskyrė. Ji ir vėl labai dėl to kankinosi. Jautėsi siaubingai vieniša. Bet paskui pasižiūrėjo į jūrą ir nusiramino – į gyvenimo pabaigą, be abejo. Ir viskas. Visas gyvenimas – emocinė priklausomybė nuo vyrų. Jis yra – kaip gerai. Jo nėra – baisiai negerai. Viskas. Žinoma, taip būna, bet nejaugi tik tiek tegalima apie ją pasakyti? Apie karalienės seserį, kuri buvo tokia ryški persona septintojo dešimtmečio svinguojančiame Londone? Be abejo, reikia filmų ir apie vyrų ir moterų santykius, bet juk šis nepavadintas "Margaret vedybinis gyvenimas", filmas vadinasi "Karalienės sesuo". Nejaugi ji, pavyzdžiui, neturėjo mylimo paveikslo vienuose iš rūmų? Tokio, į kurį galėjo žiūrėti valandų valandas, dar nuo vaikystės, ir kurio ilgėdavosi, kai tekdavo gyventi kitur. Arba kuris jaudindavo ją lipant rūmų laiptais su tėvais ar aukle, bet ji visaip stengdavosi neišsiduoti, kad tik jie nepastebėtų jos slapto susižavėjimo, ir žiūrėdavo į jį tik paslapčiomis. Arba, nors tai galbūt ir nėra gerai žinoma, – kaip ji jautėsi, kai jos sesuo tapo karaliene? Ką ji galėjo galvoti apie tai, kai tokia našta buvo uždėta jos artimiausiai draugei? Ar ji pavydėjo? Ar ji džiaugėsi, kad dabar ir pati galės mėgautis didžiule savo svarba? Galų gale – ką ji skaitė, ką ji mėgo, kur ji eidavo? Kokia labdaringa veikla ji užsiimdavo, gal ką gera ir naudinga yra padariusi? O galbūt ji buvo tiesiog lėkšta ir išpaikinta tuščiagarbė panelė, kuriai niekas daugiau ir nerūpėjo? Kuri nieko daugiau gyvenime ir nenuveikė? Gali būti ir taip. Bet tuomet ar verta buvo kurti apie ją filmą? Nebent juo būtų norėta atskleisti visą karališkosios šeimos tuštybę ir beprasmybę. Tačiau dabar – ką dar galime iš šito filmo sužinoti, ko nesužinome iš eilinės muilo operos? Jei ne geri aktoriai ir brangus pastatymas, tai ir būtų eilinė muilo opera, tik daugiau nuogumo ir mažiau serijų, kitaip sakant, paprasčiausia pornografija, daugiausia dvasinė – būtent tai, apie ką rašoma bulvarinėje spaudoje. Šitas filmas priminė man kitą, prieš kelerius metus matytą filmą apie Fridą Kahlo. Jau apie ją, menininkę, tikrai buvo galima pasakyti kažką daugiau. Bet filmas "Frida" irgi pasakoja apie Fridą tik kaip apie jos vyro žmoną. Vaizduoja ją tik per jos santykius su savo ir kitais vyrais. Žinoma, jos vyras buvo nacionalinis herojus, garsiausias Meksikos tapytojas, ir jo įtaka jos gyvenimui buvo neišvengiama, bet juk ne vien tai, ir ne vien taip buvo galima apie ją papasakoti, pasinaudojant proga sugriauti jos, žinomos daugiausia tik kaip "egzotiška herojiško freskų tapytojo Diego Riveros žmona" (Germaine Greer, 2005 07 22 "7md") stereotipą, o ne dar labiau jį įtvirtinti. Kurti filmą apie tokią ryškią asmenybę, apie mažai su kuo sulyginamą menininkę, kuri savo paveiksluose vaizdavo daugiausia vien save įvairiose gyvenimo situacijose, kiekviename paveiksle ar fotografijoje kūrė labai specifišką savo įvaizdį, – ir tris valandas rodyti vien tai, kaip ji kankinasi dėl vyro neištikimybės? Tiesą pasakius, filmo pabaigos nebesulaukiau. Nusibodo. Gal 20 minučių buvo likę, kai neištvėriau ir išėjau. Nei siužetas, nei įtampa niekur nebesiplėtojo, tik tęsėsi viena horizontalia linija – tas pats per tą patį. Pamėginkite prisiminti nors vieną filmą apie kokį nors garsų vyrą, ir kad ten būtų rodomos vien kančios dėl nenusisekusių jo asmeninių santykių ir žmonos neištikimybės. Nejaugi vyrai nesikankina? Bet apie juos kažkodėl galima pasakyti kur kas daugiau, negu vien tai. Vienas iš mano mėgstamiausių filmų – "Arabijos Lorencas" – turi retą ir man nepaprastai patrauklią savybę: jame nėra nė vienos moters. Visame didžiuliame aktorių ir statistų sąraše – nė vienos vienintelės moters! (Tik prieš vieną karo žygį girdime pratisą nepertraukiamą spiegiantį garsą – kalnuose moterys šaukia lydėdamos savo vyrus, o gal raudodamos žuvusių.) Ir tai nuostabu. Nes filmas paprasčiausiai ne apie tai. Argi britų karininkai ir beduinai neturėjo moterų, nesiilgėjo jų, nesikankino, neieškojo "pakaitalo" būdami toli nuo savo žmonų? Koks eilinis režisierius nebūtų atsispyręs pagundai "įvesti" vieną kitą moteriškę, parodyti ir tą gyvenimo pusę – koks filmas be erotikos, be įtampos tarp vyrų ir moterų, kam jis bus įdomus? Bet moterys čia būtų buvę tik priedai, pagalbinės priemonės, detalės. O Davidui Leanui to nereikėjo. Jis ir be to sukūrė vieną įspūdingiausių ir labiausiai jaudinančių filmų visoje kino istorijoje. O dabar įsivaizduokite filmą apie Fridą, tik apie ją, filmą, kuriame nėra nė vieno vyro. Ne jos gyvenime, o būtent filme. Šiaip jie yra, be abejo, bet už kadro. Ką pasakytumėte? Neįdomu? Tai, deja, dar gerokai prieš jus pasakytų potencialūs prodiuseriai, taip kad jums ir nebetektų. Arba kodėl nėra filmo apie kitą menininkę, ne mažiau ryškią, pavyzdžiui, Brazilijos Carmen Mirandą (žr. Germaine Greer straipsnį 2005 07 22 "7md"), kuri buvo visai negarsaus vyro žmona, o gal ir meilužių neturėjo? Dar neįdomiau?

Jau matau neatidžius skaitytojus susiformuojant nuomonę: Pukytei nepatinka vyrai. Iškart pasakau – patinka man jie. Netgi labai patinka. "Arabijos Lorence" įsimylėjau juos visus iš eilės (gerai, kad jokios konkurentės ten nesipainiojo), išskyrus žurnalistą iš Amerikos. Jis tai mane nervino, išties.