Kinas

Argentina dėl Barto neverks

Tarptautiniame nepriklausomo kino festivalyje rodyta Šarūno Barto retrospektyva

Akvilė Galvosaitė

iliustracija

Argentinos sostinėje Buenos Airėse verda kultūrinis gyvenimas. Milijoniniame mieste, kuriame veikia per 300 teatrų, o meno galerijų jau seniai niekas nebeskaičiuoja, ir kinas nenusileidžia spalvingumu. Išgyvenęs ir geresnius, ir sunkesnis laikus – pakilimą per Antrąjį pasaulinį karą, kuris paralyžiavo kino gamybą Europoje, davusią impulsą tylėjimo metaforai 8-ojo dešimtmečio diktatūros stagnaciją bei po to sekusį atgaivos laikotarpį, kai buvo susikoncentruota ties praėjusių įvykių apmąstymu, 10-ajame dešimtmetyje kinas atėjo į vadinamąją naujojo Argentinos kino epochą, pasižyminčią iki tol neregėtu kino meno išplitimu, režisierių ir kino mokyklų gausumu, naujais ieškojimais bei stilių įvairove. Šiame kontekste ir įsikūrė "Bafici" (Buenos Aires festival internacional de cine independiente) – tarptautinis Buenos Airių nepriklausomo kino festivalis, per aštuonerius gyvavimo metus programos svarba pasiekęs, o jos šviežumu iš pat pradžių pralenkęs tradicinį Mar del Platos festivalį.

Tai, kad į balandžio 11–23 d. vykusį VIII "Bafici" buvo pakviestas Šarūnas Bartas, puikiai atspindi dvi pagrindines festivalio tendencijas: ieškoti aukšto meninio lygio darbų ir atkreipti dėmesį į originalius filmus iš mažai žinomų šalių – šia prasme Lietuva daugumai argentiniečių yra ne mažiau egzotiška kaip, pavyzdžiui, koks nors Bangladešas. Konkursui atrenkami filmai dažniausiai būna jaunų nežinomų režisierių, neretai kino studentų, pristatančių savo diplominius darbus. Greta rengiamos daugiau ar mažiau pripažintų režisierių ar kino meno atnaujintojų retrospektyvos, susitikimai, diskusijos ir seminarai. Nuo praėjusių metų ypač daug dėmesio skiriama Argentinos kinui.

Šiemetinis "Bafici" vėl siekė rekordų: parodyti 477 filmai iš 49 šalių, jų pasižiūrėti susirinko daugiau kaip 214 000 žiūrovų. Gausiai dalyvauta ir susitikimuose su Jimu McBride’u, Tony Buba, Barry Purvesu, Hanifu Kureishi ir Jonu Meku. Taip pat didžiulio pasisekimo sulaukė puošniame operos ir baleto teatre "Colón" parodytas Sergejaus Eizenšteino "Šarvuotis "Potiomkinas", kruopščiai atrestauruotas Enno Patalaso. Tačiau Virginie Marchand perfomansas "Kazuo Ohno. Ritminga meilė" ("Kazuo Ohno: Love on the Beat"), prie kurio prisidėjo ir Jonas Mekas, kritikuotas dėl netaktiško ligos sukaustyto japonų šokėjo panaudojimo.

Be trijų konkursų – tarptautinio ilgo metražo, Argentinos ilgo metražo ir Argentinos trumpo metražo, kuriuose gali dalyvauti ir dokumentiniai, ir meniniai filmai, festivalis turi "Panoramos", "Fokuso", Lotynų Amerikos ir restauruotų filmų sekcijas. Kitos programos, pavyzdžiui, šiemet rodyta Šiaurės Amerikos nepriklausomo kino programa, nėra nuolatinės. Tarptautinio konkurso nugalėtoju šiais metais tapo meksikiečių rašytojo Juano Rulfo sūnaus Juano Carloso Rulfo dokumentinis filmas "Duobėje" ("En el Hoyo") apie lėktuvų pakilimo taką. Geriausiu argentiniečių filmu pripažintas Alexiso Dos Santoso "Klijai" ("Glue"), nagrinėjantis paauglystės problematiką.

Buenos Airių spauda šių metų "Bafici" ir gyrė, ir peikė – ypač kritikuoti, beje, buvo konkursams pateikti filmai, bet, apskritai paėmus, neįstengta aprėpti viso festivalio spektro. Čia visiškai nežinomas Šarūnas Bartas taip ir pradingo filmų ir renginių margumyne, spaudoje nesusilaukęs jokio atgarsio, žinoma, dar ir dėl to, kad režisierius neatvyko į Buenos Aires. Tačiau visai tikėtina, kad specializuoti kino žurnalai, aptarinėjantys "Bafici" vėliau, jį įvertins deramiau. Tik kairiosios pakraipos dienraščio "Pįgina 12" savaitgalio priede, išleistame dar prieš festivalio atidarymą, Bartui buvo paskirtos kelios eilutės, kuriose jis lygintas su Joe Dante, Johnu Carpenteriu ir Pere Portabella. Numirėlių ir zombių Barto filmuose nėra, – paaiškinta laikraštyje, bet posovietiniai žmonės visgi atrodo gyvenantys kažkokį keistą gyvenimą po mirties.

O šiaip buvo visko: ir perpildytų salių, ir iš filmų išeidinėjančių žiūrovų. Ir nusiskundimų, kad filmai nepakenčiamai lėto tempo, ilgi ir vietomis traukia į miegą, ir unisonu reiškiamo susižavėjimo operatoriumi, įtampos kūrimu, atsisakant dialogų, bei poetiškumu. Žiūrovai dažnai Bartą lygindavo su Andrejumi Tarkovskiu ar Aleksandru Sokurovu, o jo filmus suvokdavo kaip savotišką skeletą, kurį reikia užpildyti savo paties išgalvotomis istorijomis.

Du kartus teko išgirsti: "Kaip gaila, kad neatvyko Bartas!" Pirmiausia apgailestavo Lietuvos pasiuntinybė, ketinusi jį sutikti. Antrasis "kaip gaila" buvo kur kas netikėtesnis.

"Bartas – fantastiškas!" – sušuko vaikinas, po "Mūsų nedaug" atsitiktinai paklaustas, kaip jam patiko filmas. Režisierius Pablo Acosta Larroca, bendradarbiaujantis kino žurnale "Kane" ir matęs visą Barto retrospektyvą, neslėpė savo apmaudo, kad negalės paimti iš Barto tiek laukto interviu. Prieš ketverius metus Buenos Airėse pamatęs Barto filmą susižavėjo ir pradėjo juo domėtis: "Nežinau keliems žmonėms liepiau eiti pasižiūrėti Barto!", – prisipažino Acosta, jaučiantis silpnybę jo vadinamam emociniam kinui, reikalaujančiam iš žiūrovo aktyvaus įsijungimo į prasmės kūrimą.

Atsakingas už festivalio programą režisierius Sergio Wolfas katalogo įvadiniame straipsnyje iškėlė Barto filmų paslaptingumą ir kontempliatyvumą, išsirutuliojančius iš ilgų planų, vaizdo dominavimo ir nesančių ar itin menkų dialogų. Kita vertus, asmeniniame pokalbyje Wolfas sukritikavo filmų panašumą bei pasikartojimus, neva parodančius stiliaus stagnaciją ir ribotas raidos galimybes.

Tuo tarpu rašytojas Bautista Serigós palygino Bartą su Werneriu Herzogu, nukreipiančiu žvilgsnį į tautas ir žmonių grupes, kurių nepasiekė Šviečiamosios epochos idėjos, persunkusios visą Europos kultūrą. Tai žmonės be kalbos ir be teritorijos, ištirpstantys visagalėje gamtoje ir parodantys akivaizdžią alternatyvą Europai.

"Barto filmai turi sielą", – paslaptingai užsiminė fotografas Danielis Rodrķguezas, dėstantis meno filosofiją viename iš privačių universitetų. "Bartas – Sokurovo sūnus ir Tarkovskio anūkas", – paaiškino rusų kino žinovas, nuėjęs pasižiūrėti visų Barto filmų ir įžvelgęs juose ilgą rusų kino tradiciją.

Nors Argentinos lietuvių bendruomenės (beje, vienos didžiausių pasaulyje) jaunimo grupė išplatino informaciją apie Barto retrospektyvą, nelabai tikėtina, kad koks nors "Anties" ir "Skamp" gerbėjas bus nuėjęs pasižiūrėti šiuolaikinio lietuvių kino meno. Teatro studentė Analķa Gricius, nuo Eimunto Nekrošiaus "Hamleto" gastrolių Buenos Airėse dievinanti lietuvių teatrą ir besididžiuojanti tolima giminyste su operatoriumi Jonu Griciumi, nesiryžo daugiau rizikuoti, atbaidyta filmų "Praėjusios dienos atminimui" ir "Trys dienos" slegiančios nuotaikos. Tuo tarpu konsulą Algimantą Rastauską, dėl didžiulio antplūdžio negavusio bilietų į kitus filmus ir turėjusio pasitenkinti tik "Namais", sudomino jam iki tol nežinomo režisieriaus darbai.

Buvo ir visai kitokių nuomonių. Dvi pagyvenusios argentinietės apsidžiaugė išgirdusios "Koridoriuje" Astoro Piazzollos tango. "Tai parodo, koks universalus Piazzolla", – pasididžiavo jos garsiu tėvynainiu. Truputį pagalvojusios vis dėlto nedrąsiai pridūrė, kad joms pasirodė netinkama panaudoti argentinietišką muziką tokioje aplinkoje.

Kur kas didesnio susidomėjimo negu Bartas festivalyje susilaukė Jonas Mekas, Buenos Airėse turintis daug gerbėjų. Žinovų vertinamo "New American Cinema" įkūrėjo retrospektyva buvo parodyta "Bafici" prieš dvejus metus. Šį kartą Mekas, interviu su "Pįgina 12" pareiškęs, kad lietuviams paprastai nepatinka jo filmai, parodė filmą "Laiškas iš Grynpointo" ("A Letter from Greenpoint"), kuris – kitaip ir negali būti – buvo apibertas teigiamais atsiliepimais.