Širšių lizdas, arba Per gera premijai

Marija Teresė Rožanskaitė. Instaliacija "Keturi kampai (Mafija)" J. Matonio nuotr.

Kaip menininkė, Marija Teresė Rožanskaitė yra per gyva, per aktuali ir per daug artikuliuota, kad gautų Nacionalinę premiją (beje, tarybinės sistemos palikimą) šalyje, kur kūriniai vertinami pagal tai, ar kabintum savo namuose, ar nekabintum. O ne pagal tai, ar išliko kažkas po kūrinio tavo viduje (ne tik žinojimas, kad koks nors paveikslas tinka prie sofos). Kadangi Rožanskaitės darbai įelektrinti per daug skausmingais dalykais, nei miegamajame, nei koridoriuje daugelis jų nepasikabintų. Tai reiškia, kad nesusidaro ta populistinė kritinė minia, kuri padraskytų akis vertintojams už menininkės kandidatūros atmetimą. Premija, kuri atmetė vieną ryškiausių, drąsiausių ir net dabar aktualiai kuriančią išskirtinę asmenybę, sunaikino savo pačios vertę. Todėl nuo šiol negauti Nacionalinės premijos yra kur kas didesnė garbė, nei ją gauti.

Taigi Rožanskaitė pateko į kur kas geresnę meno vertybių kategoriją, angliškai vadinamą "banned" (lietuviškai būtų "uždrausta", o teisingiausia sakyti – neatitinkanti normų). Neatitikti normų galima būnant per prastam arba per geram, per stipriam. Kadangi Rožanskaitės silpna nei technikos prasme, nei temų aktualumu nepavadinsi (o ypač dėl konceptualaus autorės mąstymo), belieka reziumuoti – ji tiesiog per gera Nacionalinei premijai.

Neatitikimai prasidėjo dar tarybiniais laikais, kai Rožanskaitė, užuot tapiusi rubuilius greitai sveikstančius vaikelius pažangiose sovietų ligoninėse, kone religinės tapybos metodais materializuodavo ligotų žmonių savijautą svetimoje kaip pati skaistykla ligoninėje. Fotografiškai realistiniai veidai ir ekspresyvūs patalynės ar drabužio klosčių, kurios vidinę įtampą išreiškia ne blogiau nei barokiniuose Kristaus nukryžiavimuose šventųjų moterų skausmingosios suknelės, plotai. Kai po Nepriklausomybės atkūrimo pasidarė galima kalbėti laisvai visomis temomis, menininkė toliau dėmesingai žiūrėjo į pačios juodžiausios nevilties akis. Žiūrėjo kantriai ir neteisdama. Todėl vėliau buvo nutapytos čečėnės su gyvu pasiryžimu mirti. Vis dėlto reikia turėti milžiniškos drąsos ir nemažiau stiprybės, kad išgyventum tokias temas. Ir nė akimirkai nespekuliuotum nei temų bulvariškumu, nei politiškumu.

Menininkė gali ne tik žiūrėti mirčiai į akis, bet ir meistriškai vaizdais formuluoti mintį. Gyvas to įrodymas būtent dabar eksponuojamas Šv. Jono gatvės galerijoje Vilniuje. M.T. Rožanskaitė pristato naują instaliaciją, įkvėptą "Mafijos" projekto koncepcijos.

Mafijos fenomeną ji sulygina su širšynu – širšių lizdu. Taip keturiuose kambario kampuose atsiranda estetiškai patrauklūs, neišsišokančios pilkos spalvos širšių lizdų fotoatvaizdai. Tiesiogine asociacija viskas nesibaigia. Kiekvieno lizdo gūžės siluetą aprėmina plokščias ir mistiškas auksinis fonas. O vaizdas įdėtas ant klasikinės ikonos formos lentos. Kirilica užrašyta: "mafijos abonementas", ant kito – "keturi kampai", dar kito – "mafija širšynas". Toks prasmių persukimas sukuria sprogstamą derinį temų, kurių pajudinimo aš tik ir laukiau. Ikona yra patriarchalinės sistemos atributas, tarsi neginčytino tėvo šešėlis. Vietoje pirštu grūmojančio tėvuko portreto aukso fone vietą užima širšynas – naujas, tikslesnis patriarchalinės sistemos įvardijimas. Kokia ironija! Visai ties praregėjimo riba! Abstrakti auksinė erdvė yra ta nematoma, išskirtinė zona, kurioje tėvukai veikia darydami savo gerus ir negerus darbus. Tai – uždarų posėdžių ir povandeninių įtakų žemė, kur žodis atsikabina nuo asmenybės ir slepiasi už tokio daugianario nieko kaip komisija, sistema, tradicija, visuomenės interesai, rinkos tyrimai ir pan. Širšynas yra tokios pat spalvos kaip pilkasis kardinolas – šešėlinės, tai beasmenė skylė, pro kurią išeina tie beveidžiai sprendimai. Prie kiekvieno lizdo pastatyta po kelias netikras žvakeles. Paprastai žvakės simbolizuoja pagarbą ir atnašavimą. Mafijos atveju žvakės fiktyvios, kaip ir pagarba jai. Paskutinis instaliacijos elementas – dūminė širšėms baidyti. Čia jei kam nors pasidarytų baisu nuo piktų padarėlių, kurie savo dūzgimu užvaikys bet ką ne iš savo lizdo.

Mariją Teresę Rožanskaitę galima tik gerbti už tai, kaip elegantiškai ir taikliai ji išsprendė uždarų sistemų priešiškumo ir išorinio garbinimo temą. Tai menininkė, kurios kūrybos svarbai nebegali pakenkti nė viena širšė.